if that ain’t love then i don’t know what love is

perspėjimas: daug žodžių. ir daug nuotraukų.
brrrr.

pav. 1

‘francija, aš tavęs pasiilgau’, sakau.

visos nuotraukos peržiūrėtos (perrodytos?) jau šimtus sykių. visos pasakos išpasakotos lygiai tiek pat. tada, vadinasi, ateina metas parašyti štai čia, kur ir kaip ir kodėl pusantram mėnesiui buvau prapuolusi. uždedame ant ripyto so weit, visai kaip senais gerais laikais, kai pirmąsyk numirė hardas ir tai buvo visą, ką turėjau kompiutery (šįkart pasisekė labiau – turėjau reivo šalį).

pav. 2

— 1 dalis —

pav. 3

veiksmas vyko antibuose, t.y., tarp nicos ir kanų. alpes-maritimes, sako, – vadinasi, pro kalėjimo tvoras matai kalnus, besileidžiančius į jūrą (pav. 1). dar vadinasi, kad ten karšta. na, vidutiniškai kokie 35oC. o jei pasiseka, ir 40oC sumuša (ypač tada, kai susirengi į penkiolikos kilometrų žygį be pavėsio).

pav. 4

ir jūra sūrut sūrutėlė ir mėlyna ligi išprotėjimo. tiek, kad sykiais pagauni save nebesuprantančią – dangus čionais ar žemė. [tam tam tam, tarp žemės ir dangaus, pam pam pam] ir jos – mėlynės – tiek neaprėpiamai daug, visur. (pav. 2, pav. 3)

pav. 5

ir viskas – taip gyva. pirmąsias dienas stipriai užsimerkdavau, susikišdavau ausysna pirščiukus ir kartodavau – ‘aš fjordų mergaitė, aš fjordų mergaitė, aš fjordų mergaitė’, kol galiausiai pa(si)kuždėjau – žiū, čia juk fjordai, tik žaliuoją. (pav. 4) ir išties – pssst, čia maža paslaptis – nėra ten tų auksinio smėlio paplūdimių (pav. 5) – kas pavasaris čia žmonės mašinėlėmis suveža begales smėlio, o kas žiema jūra jį pasiglemžia.

pav. 6

bet išskyrus tai visa, ką įsivaizdavau mačiusi atvirukuose, taip ir buvo – gatvelės kuo gilyn, tuo siauryn, tuo tamsyn (ne pati sugalvojau – perskaičiau kambario draugės islandės kelionių vadovėly po rivjerą; ir pasakyta tai buvo apie nicą, ne antibus – bet žiūū, čia irgi tinka. (pav. 6)). ir tai žavu — mat kada savaitgaliais apypietę šmirinėji aplinkui, gali spėlioti: kas gi pietums. nes langai atidaryti, ir tirštas kvapas tvenkiasi siauruos praėjimuos, leidžias žemyn, sakytum, spaudžia link žemės, ir niekur nuo jo nepabėgsi, ir dėkuidie.

pav. 7

čia apypietėm. o rytai, žinoma, nuspalvinti turgumi, kuris vasarą dirba kasdien, ir kur begalė prieskonių ir meduolių ir muilų iš marselio (agn., jei skaitysi, – ne, čia nėra kažkokia groteskiška fight club ir top chef maišalynė, ačiū už klausimą), ir sūrių sūrių sūrių ir dešrų su pelėsiu. ir, žinoma, socca. kaipgi be socca. (pav. 7) nusiperkame karštutėlę – paprašome pirma, kad gausiai pribarstytų pipirais – ir veikiai skubame ieškoti kur prisėsti. kur ramiau, bet vis dėlto arti. (pav. 8)

pav. 8

ir dar viena paslaptis – ten reikia keliauti nepavieniui. kadangi ten, ten, ooOOO, MaistoMeilė, kur kasryt iš boulangerie glėbiais namo nešamos bagetės, o darbo dienomis prie kepyklėlių nusitiesia tokios eilės, kad tenka lūkuriuoti lauke. ir, žinoma, antrą valandą popiet gauti quiche lorraine nebeįmanoma – ką čia quiche lorraine, daugumos pyragėlių nė su žiburiu nerasi. tik kruasanų – visada. o kam kuždėt ausin tokius dalykus – nėra. todėl mitriai griebiame visas tas trumpiausias akimirkas, kurias dar galime užšaldyti (pun intended) – naktys kanuose, kada Visi Grupiškai norime ledųųųų, ir kada Visi Grupiškai juos šveičiame ir ragaujame aplink (pomidorų-baziliko šerbeto niekas tačiau nemėgino, deja).

pav. 9

gražus ten mums – iš išorės – gyvenimas atrodo. norom nenorom. iš vidaus pasiekia vien tas gaminamų pietų kvapas ir džiugios šypsenos, ketvirtąsyk sutikus tą patį autobuso vairuotoją. ir atrodo, jog visos pasakos, kurias girdi per televizorių, čia paprasčiausiai liaujasi egzistavusios. tik jūra, medžiai, ir dangus virš antibų.(pav. 9, pav. 10)

pav. 10

— 1 dalies pabaiga —

čia absoliučiai ilgiausias mano įrašas – tikriausiai absoliučiai ilgiausias mano žodžių rinkinys apskritai, išskyrus nebent 927 (?) ž. ilgumo samprotaujamojo pobūdžio rašinį ‘kodėl jaunimas dažnai tampa maištininkais?’. laukime tęsinio!

crème fraîche ledai
250 ml riebaus pieno
150 g cukraus
didelis žiupsnis druskos
5 dideli kiaušinių tryniai
480 g crème fraîche*

kaitiname pieną, cukrų ir druską. kitame dubenyje paplakame trynius – tik tiek, kad taptų vienalyte mase, nenorime, kad pabaltų ar ką. lėtai supilame karštą pieną ir visąlaik maišome, kad nesutrauktų. kiaušinių-pieno masę supilame atgal į prikaistuvį.
nuolat maišydami (ypač atidžiai ties dugnu ir pakraštėliais), kaitiname ant vidutinės ugnies, kol masė sutirštės (tikriname taip: pamakaluojame šaukštą prikaistuvyje; masė turi padengti šaukšto nugarėlę. per ją (nugarėlę) perbraukus pirštu, griovelis neturi iškart subėgti. sako, čia maždaug 77-79oC, tačiau aš niekad netikrinu termometru. o jei norime su juo pažaisti – SVARBU neperkaitinti labiau nei iki 85oC, mat tada turėtume saldžią kiaušinienę.
perpilame į kitą indą (galima netgi per sietelį – dėl viso pikto, jei netyčiom atsirado gumulėlių). gerai atvėsiname šaldytuve.
įmaišome grietinę/crème fraîche. šaldome mašinėlėje.

* labai panašu į riebią riebią grietinę. sako, galima pasigaminti ir namie: sumaišome 500 ml riebios grietinėlės su 60 ml pasukų, leidžiame pastovėti kambario temperatūroje 24h, kol sutirštėja. o man nutiko kitaip – tiesiog šaldytuve užmiršau puslitrį grietinėlės, ir ji, na, pavirto į grietinę .) tad, nenorėdama išmesti, sunaudojau ledams. labai gerai.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

norisi ledų be aparato?