How many times have I been here before

Tikra tiesa – susitikusios su Agne, draugiškai apspardome viena kitai užpakalius už tylą tinklarašty. Jei neklystu – o Agnė neleis meluoti! – nė nežadame, kad “nuo šiol viskas bus kitaip, brangioji, aš pasitaisysiu, tai paskutinis kartas”. Tikriausiai tai reiškia viena – susigyvenimą ir nurimusius paaugliškus passive aggressive šabakštynus.

Viskas paprasta, zuikeliai, šie metai tiesiog kažkaip kitaip. Kitokiomis nuotaikomis linksniuojami Aukštojo Mokslo koridoriai, ramesniais žvilgsniais pasitinkamos nežinomybės, atokvėpio minutės-valandos-ir-dienos. (Ne)šventinės nuolaidos sau, kai praleistų paskaitų skaitiklis persisuka per viršutinę atžymą, nes “šalta ir šlapia”. Gilesnis kvėpavimas ir pamažėle garuojantis perfekcionizmas.

Beje, apie tuos perfekcionizmus galime leistis ilgosna kalbosna, bet žinote.. Praėjusį penktadienį (pšššššš, rašau tai paskutiniąnakt prieš egzaminą – seni įpročiai lengvai nemiršta, sako; ir tikiuosi, kad ant dienų spustelsiu “skelbti”) su Egle, Jurga bei Laura su Alvydu dalyvavome tokiam wow reikale – t&v Creep mums (pa)pasakojo apie maisto fotografijos džiaugsmus. Savo, taip sakant (Vika, mosuoju tau!!), konspektus, pastabas bei įžvalgas rišliai išdėstė Jurga bei Eglė, o aš tik palinksėsiu į taktą ir pasakysiu – buvo žiauriai įdomu, klapsėjau ausimis ir akimis, ir dar nosimi šiek tiek, kai visa studija pakvipo Lauros keksiukų kokosu. Klapsėjau, nes, pripažinsiu, man fotografija esti gūdžiausias miškas, šimtamylė giria, kupina visokio plauko grybų. Kur labai labai labai norisi užsukti, bet kartu ir baugu. Tiesą sakant, net neaišku, kur įėjimas į tą mišką. Aplinkui gėrybių medžiotojai (kiba nuo Dzūkijos?), regisi, pasišvilpiniuodami krauna baravykus ir raudonviršius į pintines, o aš stoviu šalikelėj, vis pasižadėdama sau nors samanas paspardyti (biologijos mokytoja turbūt galvą už tokius pažadus nurautų?), bet atidedu. Geresniems laikams ar ką, šypt.

O kuo čia dėtas perfekcionizmas? Nagi jis reiškiasi melejonais būdų, tačiau pasakysiu taip – savų maisto nuotraukų kritika galvoje dar niekada nebuvo tokia arši.

Bendruoju atveju tai reikštų, kad iš mano pusės penktoj kepykloj dar metų metus – na, žinote, kol nebūsiu tobula ,} – tvyrotų tyla bei voratinkliai. O Agnė jau visai nešvelniai galėtų kumštelti man į sėdimąją. Tačiau, dėkuidie, mano padėtis kiek džiugesnė – vis dar atiminėju nuotraukas iš tėčio, kurio akis bei technika geresnė.

Taigi taigi, po ilgų įžangų ir dar ilgesnių tylų —

spust!

Obuolių pyragas su migdolais

4-5 dideli obuoliai
60 g sviesto
160 g miltų
125 g cukraus
3 kiaušiniai
50 g migdolų plokštelių
geras žiupsnis malto cinamono
90 g grietinės

Obuolius nulupame, išimame sėklikes, supjaustome kubeliais. Suverčiame į didelę keptuvę, nepagailim cinamono ir pakepinam kokias 3 minutes – atsargiai, obuoliai turi likti kiek kietoki, mat dar suminkštės orkaitėje! (Originaliam recepte siūloma obuolius kepinti ant 100 g sviesto, tačiau man taip buvo perrrr riebu, tad kitąsyk darydama jį tiesiog praleidau, ir viskas liko puiiiikuuuu. Tiesa, jei obuoliai rūgštūs, galima įberti kokį šaukštą-du cukraus.)

20 cm skersmens kepimo formą patepame sviestu. Suberiame pusę migdolų, jais padengiam formos dugną ir kraštus – nors sunkiai, bet prie sviesto prilimpa. Tada suberiame obuolius.

Sviestą ištirpiname, kiaušinius išplakame su cukrumi iki baltos, purios, tirštos masės – atsimenu, kai Agnė pirmąsyk pasakojo apie biskvito gaminimą, plakant kiaušinius su baltymais drauge, ir kad juos įmanoma išplakti ligi TOKIO standumo (ne, ne tokio, o dar didesnio), man atvipo žandikaulis. Tai va, žinokite, ne tiesiog ištriname kiaušinius su cukrumi, o nuo širdies išplakam. Plakdami supilame tirpdytą sviestą (gerai būtų kiek pravėsintą) bei grietinę. Įsijojame miltus ir išmaišome iki vientisos masės.

Tešlą supilam ant obuolių ir kepame 180oC apie 25-30 minučių. Patikriname pagaliuku. Iškepusį pyragą išverčiam į dailią lėkštę.

Likusius migdolus pakepiname sausoje keptuvėje bei suberiame ant pyrago. Valgome šiltą arbą šaltą, su ledais ar be jų, užsimerkę ar susinervinę.

spust!

Receptas Sonatinos, tik trupinėlį pakeistas.

Advertisements

9 thoughts on “How many times have I been here before

  1. Jurga

    Jo, tėčio akis gera 🙂 Tik pyrago kairė pusė – tiek šonas, tiek apačia – galėtų būti nenukirsta. Turi iš ko mokytis, gerbiamoji 🙂

    Man prieš 4 metus irgi atrodė, kad tai yra gūdus miškas 🙂

    Like

    Reply
    1. rusvaplaukė Post author

      Jo, aš irgi šitai pastebėjau, šypttt.

      Ak ak, man taip įdomu išgirst tavo istoriją apie Kelionę Į Fotografiją – gal kai sus’matysim ,)?

      Like

      Reply
    1. rusvaplaukė Post author

      Tešla ant obuolių, bet kai pyragas iškepa, – op! – ir išverčiam ant lėkštės, ją uždėję ant formos. Tada obuoliai nukeliauja viršun.

      Like

      Reply
  2. Asta

    Prisidedu prie miškuose/džiunglėse pasiklydusių 🙂 Instrukcija (300 psl!) guli ant spintutės, o aš žadu, kad po sesijos jau kai kibsiu, tai kibsiu! 🙂

    Like

    Reply

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s