Category Archives: chuck

Truly madly deeply

Su, mielieji.

Galvojau apie įvairius 2015-aisiais kalbėtus ir klausytus pokalbius, ir prisiminiau bičiulės M. minėtą rūpestį, o kas nutiks su k5 receptais, kai persikraustysi(t) į Miško žvėris“.
Labai geras klausimas, tiesą sakant. Dar nenusprendžiau. Tačiau, tikėtina, nuorodos, kurias turite išsisaugoję naršyklėj,
pintereste ar dar kokioj platformoj, kurios nepažįstu, nebeveiks. Tad siūlyčiau juos išsisaugoti. Na, arba bent antraštes:
– pagal jas jau ir eksportuotam tinklarašty pavyktų atkasti nepakeičiamus receptų lobius;
– arba pagal jas ir pati asmeniniuose archyvuose galėsiu atknist. Tereiks man el. laišką ar FB žinutę atsiųst;
– arba pasinaudoti laiko mašina (ačiū M. už priminimą!).

Tai tiek.
Prasmingų metų, ryžtingų pabaigų ir drąsių pradžių.

And satisfaction feels like a distant memory

Galėčiau pasibėdavoti apie orą ir paniūniuoti I’m dreaming of a white Easter, bet veikiausiai panašaus pobūdžio šnekas pastarosiomis dienomis girdėjom ne sykį ir ne du. Ką jau čia: aš atsimenu Velykų, kai per atostogas su klase važiavome Lenkijon (į Mikolaikes, spėju), o kitą dieną užkimusios su drauge M. per pusnis bridome žaisti boulingo. “Nieko nepadarysi,”- gūžteliu pečiais.

Velykas atitinkamai sutikome kaip Grinčai. Jei ne I. ir L. atvežti Kinder’iai, nė margučių neturėtume. “Ilgasis savaitgalis, ir tiek,”- šventvagiškai taria ji.

– – –

O čia – Debesyse kokteilių vakarėliams siūlytas receptas. Perfekt – rudenį|žiemą kepdavome kone kasdien, su įvairiomis variacijomis, mat iškepus jų tik šmakšt! – ir nebelieka.
Foto: Martos.

Prieskoniuoti riesutai

Prieskoniuoti riešutai

2 st. mėgstamų riešutų
1 kiaušinio baltymas

saldiems
1/3 st. cukraus
1 arb. š. druskos
½ arb. š. cinamono
¼ arb. š. maltų kajeno pipirų
¼ arb. š. malto imbiero
½ arb. š. malto kmyninio kumino
½ arb. š. malto muskato

sūriems
2 valg. š. cukraus
1 arb. š. druskos
1 arb. š. džiovinto rozmarino
½ arb. š. maltų kajeno pipirų
1 arb. š. saldžiosios paprikos

Orkaitę įkaitiname iki 150oC. Dubenyje baltymą paplakame, kol suputos. Suberiame riešutus ir gerai išmaišome. Suberiame prieskonius ir cukrų ir dar sykį gerai išmaišome, kad visi riešutai pasidengtų šiuo mišiniu. Riešutus suberiame į kepimo popieriumi ar silikoniniu kilimėliu išklotą skardą vienu sluoksniu. Kepame, nuolat pamaišydami, kol riešutai bus rusvi ir sausi – apie 40-60 minučių. Tiekiame atšalusius.

Quiet

Atsimenu, kaip su R. vasaromis knygas ryte rydavome – jos tėtis nespėdavo knygynan bėgioti vis naujų ir naujų. Vieną po kitos, vieną po kitos – mokyklos laikais ir šešiolika knygų per vasarą atrodydavo needs improvement. Išvažiuodamos savaitei prie ežero/į Alytų pasiimdavom jų bent trejetą, ir kuo storesnių, ir tada paplūdimyje skaitydavau Meistrą ir Margaritą (o R., man regisi, Baltąjį Oleandrą, per porą dienų). Tad dvylika per dvylika mėnesių? Turėtų būti vienas juokas!

Nuolat galvoju, kaip Noriu Noriu Noriu perskaityti šį-tą-ar-aną, ir tie užrašai kaupiasi galvoje/mobiliojo telefono užrašinėj/gmail juodraščiuose/lipniuose lapeliuose. Paskiau jie magiškai pasimeta, telefonas persiinstaliuoja, o smegenyse Naujos išstumia Senesnes. Todėl iš lentynos išsitraukiau visų užrašų sąsiuvinį, ir jame aptikau dar mokykloje gamintą must read sąrašą – mat kitoje pusėje visokios Vaičiūnaitės ir Radauskai; matyt, dvylikta klasė. Peržiūrėjau šūsnį A4 lapų, kurių vienoje pusėje – diflygtys, kitoje – makaronų klasifikacija, o pakampėse – atsitiktiniai verta pasidomėti daugiau, tarp jų ir knygos.

Dėliojau dėliojau ir pridėliojau; pirmiausia atrodė, kad dvylikos tai jau nesurinksiu, bet jau po dešimties minučių buvo akivaizdu, kad ir dvidešimtį lengvai išsirinkčiau – na nieko, tai, kas už borto, liks kitiems metams.

Sąrašas. Wish me luck, t’sakant.
Skaitliukas: 12/12(+2)
1. N. Klein – No Logo. Prieš kelerius metus pradėta pdf’e, bet taip žiauriai nepatogu, kad mesta. Pasiimta prancūziškoj bibliotekoj, bet pirmenybė buvo kitom. Galiausiai Edyje aptikau viename kuistuke, ir nebeturiu preteksto neskaityti.
23/05/2012: įveikta! Skaitant knygą, žiauriai niežtėjo nagai pafollow-upinti – prieš dvylika metų išleista visgi, ir šiaip, pagūglinti visokius dalykus, paveikslėlių-filmų-knygų pavartoti – prisirašiau du puslapius pa-ry-sior-čink!!!. Visi tie žinojimai kaip ir plaukiojo aplinkui, po nuotrupą, po bendro išsilavinimo skiltelę, po filmą kokį, bet NK kažkaip labai gražiai ir rišliai viską sudėliojo į vientisą didelę istoriją.
2. J. Joyce – A portrait of the artist as a young man. Aptikau Fra skaitytų knygų knygyne ir net truputuką pradėjau (!), bet.. Grįžau namo ir palikau neskaitytą.
30/09/2012: Baigta!
Oho.
Tokia alternatyvi realybė man — katalikiškas airiškas ugdymas, XIX a. pabaiga. Iš pirmo žvilgsnio nesuvokiami pamokslai, svetimos nuostatos, šiek tiek sukrato protą ir praplatina akis. Ir žodžiai, dievaži, žodžiai, kuriais JJ rašo, skanūs – negirdėti, bet tokie intensyvūs!.. – įsimaišę į architektūrinius sakinius, tirpsta ant liežuvio (ar po juo).
Skaitysiu dar kartą, bent jau dalimis,- bent jau sakiniais pasigardžiuoti.
3. T. Wolfe – The Electric Kool-Aid Acid Test. Įsirašiau perskaičiusi Skrydį virš gegutės lizdo, įtariu, buvo paminėta Apie autorių ir knygą.
12/09/2012: Įveikta!
Vienas.
Didelis.
Nesibaigiantis.
Tripas.
Nesu tikra ar tai, ko tikėjausi. Svarsčiau tarp lietuviško ir angliško varianto, ir pasilikau prie pirmojo – visgi taip patogu susirasti knygą bibliotekoje, o ne ebėjinti/amazoninti. Galbūt tai buvo klaida – retsykiais susidarė toks įspūdis, kad versta ne iki galo suprantant kontekstą/žargoną/.. . Kita vertus, toks stogarovis, ir dar negimtąja kalba, manau, būtų apskritai susprogdinęs ir padėjęs knygą į va šito tai jau neįveiksiu lentyną.
Man patiko kai kurie dalykai. Tai, kad knyga pati velka: aprašinėdama Potyrius, ji tokia… Organiška, nesumeluota regisi. Impresijos, perteiktos kiek įmanoma suprantamiau neatvertam protui. Melejonas herojų, kurių galų gale nebeskiri vieno nuo kito, kelionės klajonės tripinimai, spalvos garsai užsiėmimai juokas. Pamišimas.
4. A. Munthe – Knyga apie San Mikelę.
11/06/2012: Įveikta!
_Keistai_. Peržvelgus į tai, kokios knygos buvo ligi šiol – kitaip.
Perskaičius apėmė toks jausmas, kad visa knyga, visi tie keturi-šimtai-plius puslapių yra tik dėl paskutinės dalies. Pagrindinės dalies novelės, beveik nesusiję epizodai, padaro tą gyvenimą tokį nenusakytą laike, fragmentišką (o negi kitaip yra, a?). O istorijos – kiekviena atskirai – taip plaukia plaukia, plukdo plukdo, alsuoja ir ritmingai kylojasi.
Persisotinusiai ispūdžių iš Daktaro Hauso ar Ligoninės priimamojo, novelėse trūksta specefektų, neaiškių ligų (nors, pripažinsiu, kartais užsimerkdavau, kai būdavo baisu, bet čia ne filmas, ir negali tiesiog praskipinti keleto minučių nežiūrėdamas) ir diagnozių, požeminių ryšių su CSI – bet ne tuom groja Akselis; groja paprastumu, žmogiškumu, artimo meile ir rūpestingumu, jautrumu, ramybe ir kruopa mistikos/magijos (man, aišku, ypač šita linija patiko; ir dar alkoholikė beždžionė). Tai tokia knyga, kurią ramiai būčiau suskaičiusi, ak, dešimtoj klasėj (regisi, nuo tu laiku sąraše ir tupėjo); o dabar, kai akys išvarvėjusios nuo lentučių-skaičiukų-abstrakcijų, ji suaktyvina – ar turėtų suaktyvint – tą kitą dalį, tą, kur ne smegenys, tą, kuri gudresnė ir tikresnė (noris tikėt), tą, kuri miega.
For sure, nėra mano knyga. Net nesakyčiau, kad patiko – suskaičiau veikiau kaip kroniką ar privalomąją literatūrą, mat manęs negriaudino, neįtikino, nepalietė – gi ramiai (t.y., abejingai) gyvenu pirmam pasauly pasiskiepijusi nuo difterijos, nu 🙂
5. W. Faulkner – Triukšmas ir įniršis. Devintoj klasėj nepatempiau, pažiūrėsim, ar jau pribrendau 🙂
29/07/2012: Įveikta!
Ir tikrai… Nesu ar tikra, ar pribrendau, bet regisi, kad knygą galima skaityti ratu – baigusi visas keturias kūrinio dalis, mielai dar sykį skaityčiau iš naujo… Bent jau pirmąją. Labai labai sąmonės srautas – toks, kad pasimesti lengviau nei slyvai tašėj. Pirmiausia išgąsdino, tariau sau, o-ne-ir-vėl-mesiu, bet įsibėgėjus viskas patapo tvarkoj.
Galinga.
Ir truputį jigsaw, po žingsnį falling into place, ir..
Ne ne, nežinau, ką apie T&Į pasakyti, jos nespoilinant. Jau pati knyga, jos kalba, jos herojai – viskas – yra įvykis ir patyrimas.
6. G. Flaubert – Madam Bovari. Kad galėčiau žodį bovarizmas vartoti pagrįstai.
30/11/2012: Įveikta!
Romanas. Toks tikrinis, su tikriniais egzaltuotais jausmais, Kad suspigo ūmėdė: – Aš apalpsiu – kur kėdė?.
7. S. Beckett – Molojus. Godo neateis, judam prie kitų kūrinių.
03/07/2012: Įveikta!
Visiškai nenuostabu, kad seniai seniai, kokioj aštuntoj klasėj, neįveikiau ir mečiau po dešimties puslapių. Absurdas! Kai užsikabinama už vieno žodžio ar minties ir pasileidžiama su juo bėgti, kai pinasi visiškai skirtingų natūrų išgyvenimai, kai nežinai, ar čia miestas X, ar miestas Y, o galų gale, koks gi skirtumas, ar Molojus ar Moranas, o galų gale, koks gi skirtumas, ir išvis, koks gi skirtumas, vis tiek viskas į vieną vietą.
8. G. G. Marquez – Šimtas metų vienatvės. Devintoj klasėj nekabino, pažiūrėsim, ar jau pribrendau 🙂
31/03/2012: įveikta. Su kliūtim, bet įveikta 🙂 – pradėjau sausį, o tada užpuolė toks baubas iš S raidės, ir galų gale tik skraidydama lėktuvais damušiau.
Turiu gėdingai prisipažinti – pradžioje dar mėginau, kaip I. minėjo, braižyti giminės medžius ar, veikiau, labirintus, bet ties trečiają Aurelianų/Arkadijų karta pasiklydau. Bet gal taip ir reikėjo – istorija(-os) kartojasi, tik su kiekvienu skyrium tos vilties, kad viskas į gera vis mažiau.
Man patinka magiškasis realizmas. Having said that, 100MetuVienatves (junginys, tinkantis net kompjūterio slaptažodžiui) prie geriausių/įsimintiniausių/.. tikrai tikrai tikrai nedėčiau – nekalė per širdelę galvelę, ir tiek. Teip teip, kai kurias romano dalis norisi išsikirpti ir jomis sienas ištapetuot, visąlaik prieš akis turėt,- tą nemigos epidemiją, stichinę pabaigą ir slaptas eilutes, kurias skaitydama siunčiau Ingai.
Norėjau tačiau, kad VISUMA mane išsprogdintų – helas.
9. P. Suskind – Kvepalai.
31/05/2012:
Išsprogdino tokia koncentruota jėga, kad skyrius link galo skaičiau išpūtusi akis, neįtikėtina. Tas situacijos/-ų nerealumas ir karkartėm švystelinti ironija; ir aprašymai, ir elegancija, ir žodžių bei detalių klodų klodai, istorijos svarbių ir nesvarbių personažų – visa taip savoj vietoj, ir taip teisingai susijungia,
ir aš atsimenu Žydrosios pakrantės kvapą, tikrai tikrai. Iki Graso, būdama jauna ir kvaila, nenuvažiavau, nors viską viską žinojau, bet — bet tas ypatingas Antibų slėgis (ne Pa-matuojamas), cikadų svirpimo kvapas, ir keisti medžiai, ir nokstančios figos, jūra ir uolos, ir kelias miškais palei melejonierių vilas, ir vienas iš tų su niekuo nesupainiojamų žalių kvapų, kurių nemaskuoja nei automagistralės pakeliui namo, nei karštis, nei jūros sūrymas,
apie ką aš čia?
Mane užbūrė pasibaisėjimų ir moralių šauksmai galvoje, sumišę su aut. nešališkumo (?) iššauktu “Betgi čia normalu” – veikiausiai iš tų matematiškai tikslių aprašymų, konkrečių algoritmų ir aiškumo. Ir tas nušokęs gyvenimas ir istorija – apie aistrą, apie tikslą, apie aistrą, kuri paakina ir veda, apie tai, jog principe daugiau niekas ir nesvarbu, apie Ypatingus, apie SuSiekiais, SuTikslais, apie.
Išsirink tu taip knygas, kaip specialiai, vidurio amžiaus krizei.
10. D. Adams – The hitchhiker’s guide to the galaxy. 42.
11. F. Nietzsche – Štai taip Zaratustra kalbėjo.
12. S. Lem – Solaris.
26/05/2012: Prarijau (žr. datą prie No Logo) – neatsimenu, kada paskutinįsyk viens ir viskas su knyga buvo.
Fantastika (visom prasmėm), kabino. Gal užtat, kad tos būsenos, na, pažįstamos — bet iš teksto gali ištraukės čiupinėti visą nerimą, depresiją, paranoją, įtarumą; aš-žinau-kad-tu-žinai-kad-aš-žinau ir atvirkščiai, visus disonansus. Na, na, be žodžių – galinga, ir tiek.

Ant atsarginių suolelio:
J. M. Coetzee – Waiting for the barbarians – kadaise perskaičiau abi lietuviškai išleistas knygas ir pasipiktinau, kad jų nėr daugiau. Dabar norisi skaityti Vėl, ir, be to, Kavafio eilius mokykloj patiko.
17/07/2012: Įveikta!
Turiu pripažint, kad lietuviškai skaitytos trenkė labiau – gal dėl kalbinių sunkumų (tikrai daugiau nei įprastai nežinomų žodžių), o gal dėl istorijos, o gal dėl skaitymo aplinkybių, bet taip neužbūrė. Manyje – tie patys baisėjimaisi, netgi afekto būsena; knygoje – supintos įvykių-aprašymų-išgyvenimų kasos. Meistriškas žongliravimas žodžiais (ne jų prasmėm, o audiniu) ir smūgis į moralinius paširdžius.
N. Sarraute – Aukso vaisiai.
14/09/2012: Baigta!
Knyga apie knygą, apie meno suvokimą, apie kritiką. Oi kaip man patiko, tiesiog ir mačiau tokius visus protingus ir diskutuojančius, jog ne ne, bet suprantate, tai, ką autorius norėjo tuo pasakyti.. Interpretacijos reinterpretacijos misinterpretacijos, proto pridedančios beretės ir vyno taurės, ir viską. Olrait! Beveik kaip Portlandia, tik domenas kitas, bet vis viena – skaitai, šypteli į ūsą, rankutes patrini.

Ar pavešim?

kai iseisi, palik vos pravertas duris, kad galetu kvepuoti

rasteliai isvykstant.

meiles rastelis monikai.

vaniles ekstraktas.

butelaiciui ‘sobieski’ imu kokias vaniles 5 ankstis. jas perskrodziu (that’s why you have to watch csi) ir isskobiu visas seklytes. i degtines butelaiti sumeti (galbut sukapotas) vaniles ankstis bei seklytes. uzsuki butelaiti ir padedi tamsiai. kas keleta dienu paplaki. po poros savaiciu turi nuostabaus ekstrakto. veliau, kai dali nugeri (nupili), gali ipilti papildomai degtineles.

meiles rastelis mamai.

jogurtas

uzverdi piena (imk koki litra). tada atvesini iki kokiu 45 laipsniu celsijaus (celsijaus!!) ir supili, kiek liko jogurto (daryk penktadieni, kada gausime tikro pieno). palieki nakciai siltai.