Category Archives: saldainiai

Think you’re the real deal honey

Dalykai, atrodo, sukrito į vietas taip, kaip turėjo per amžius amžinuosius: ketvirtadieniais po nosim pamurmu, kad galėtų tas savaitgalis ir greičiau ateit; o sekmadienio vakarą, bandydama atšveisti nuo vyšnių rakinėjimo pajuodusias rankas, džiugiai prisimenu, kad yay, ryt į darbą (ir net jokio sarcasm sign).

Ir net tais sykiais, kai dalykai klojasi kitaip nei norėtųsi. Ir kai regisi, kad žingsnis pirmyn — du atgal. Net ir tais sykiais jau gebu pati sau būti ir žemė, ir pavasaris, ir gražios citatos bei padrąsinantys žodžiai (be jokių rasotų rožių, žinoma). Ir, o stebukle, net kažkoks vidinis gulsčiukas ėmė veikt, ir šiandien palieku nevalytas dulkes ir neplautas grindis, ir, grėbdama pirmuosius prikritusius lapus, veju rudenį šalin, ir triauškiu pirmuosius rožinius obuolius, o tada guliu po senąja obelim ir skonėjuosi oho-knyga, o vakarą, vakarą planuoju, kaip jau tuoj, jau nuo šiandien, grįšiu į išsiilgtus sportus (beje, ir grįžau).

– – –

Įspėjimas. Turėjom mainus: Bioteka man pasiūlė šaunių prekių krepšelį, o aš šį-tą-aną išbandžiau ir aprašiau. Nesakykit, kad neperspėjau.

Prieš keletą mėnesių Bioteka pasiūlė užsukti pas juos išsirinkti maisto produktų, kuriuos būtų smalsu išmėginti.
Pasiūlymas itin tikslus — pripažinsiu, kad eko-parduotuvėse dėl tų išskirtinių prekių ir lankausi. Bergždžias reikalas būtų ieškoti ekologiškų kvietinių miltų ar rudojo cukraus mano stalčiuose. Galbūt žinau per mažai, o gal žinau per daug, tačiau tokiais atvejais eko- ir ne-eko- produktai man tesiskiria tik pakuote ir parduodama istorija (ar jos nebuvimu).
Kita vertus, kiekvienas apsilankymas ekologiškų prekių parduotuvėj – kaip kokia ekskursija į nepažįstamą stebuklų mišką, kur kiekvieną dėžutę ar buteliuką norisi paimti į rankas, pavartyti, apžiūrėti. Atidžiai perskaityti etiketes. Pasikalbėti su mergaite už prekystalio ir pajusti tą aha!, kai supranti, jog čia yra tai, apie ką jau kurį laiką skaitei, bet buvai įsitikinęs, jog mūsuose nerasi (pavyzdžiui, kakavos pasta – kitaip tariant, 100% šokoladas).
Todėl krepšely atsidūrė kakavos pupelių pasta, indiškojo gysločio sėklų luobelės, vanilės lazdelės, sultinys su sumažintu druskos kiekiu, nekepinti grikiai ir aviečių bei mangų batonėliai. Ir viskas šaunu – esu tikra, kad bent keli iš šių produktų mano krepšelin nuguls nuolat. O kiekgi dar nemėgintų!

Ačiū Giedrei už pasiūlymą! Gėrybės jau kone visos suraitotos (na, vanilės ekstraktas vartojamas pamažiukais, bet irgi..), ir galų gale dalinuosi vienu eksperimentams draugišku gardumynu. Man tokie baziniai receptai, pasiduodantys spintelių turiniui/parduotuvių akcijoms/mėnulio fazei/nuotaikai/asociacijoms ir prisiminimams, labai patinka. Viena vertus, žinai, kad tikrai pavyks; kita vertus, kassyk jauties šį tą naujo išbandžiusi, ir net žaidi: kuo gi dar čia save nustebinus, kokiais dar (prie)skoniais galėčiau sužaist? Tad po receptu surašiau ir keletą savo idėjų ar gairių, kurių ir laikosi kiekvienas naujas mano rutuliukų voliojimas.

Buckwheat balls

Datulių, riešutų ir avižų kamuolėliai su neskrudintais grikiais
1/2 st. datulių
3/4 st. graikinių riešutų arba kepintų saulėgrąžų
1/4 st. smulkių avižų dribsnių
1/2 arb. š. cinamono
žiupsnis druskos
1/3 st. neskrudintų grikių
maltų riešutų ar kepintų saulėgrąžų, arba kama miltų saldainiams apvolioti

Jei datulės sausos (na, tos sveriamos iš didžiųjų prekybos centrų), užmerkite jas stiklinėje kambario temperatūros ar kiek vėsesnio vandens.
Virtuviniame kombaine sumalkite avižų dribsnius ir riešutus (ar sėklas) iki miltų. Suberkite druską ir cinamoną.
Į kitą puodelį nupilkite vandenį, kuriame mirko datulės (jo dar gali prireikti). Sudėkite datules į virtuvinį kombainą ir malkite, kol gausite daugmaž vientisą masę. Jei masė sausa – įpilkite keletą šaukštų atidėto vandens.
Suberkite grikius ir kombainu arba rankomis maišykite, kol jie tolygiai pasiskirstys. Jei masė lipnoka, galite ją valandėlei įdėti į šaldytuvą.
Iš masės formuokite rutuliukus ir, jei norite, apvoliokite maltuose riešutuose arba kama miltuose.
Geriausia saldainius laikyti vėsiai, nors tvirtesni/sausesni drąsiai atlaiko ir kambario temperatūrą.

Buckwheat balls

Beje, variacijų yra pilnas puodas, kuriam A. šeima verda kisielių Kūčioms (o puodas tas labai labai didelis).
Seniai seniai, kai dar mokiausi pirmam kurse ir gaminau visokius tokius raw raw saldumynus, įkvėpimą gaudžiau žvalgydamasi į Larabars, ir labiausi man tada buvo
pistachio (datulės, pistacijos ir anakardės) bei
pecan pie (datulės ir migdolai bei karijų riešutai. Ar, tiksliau, graikiniai — karijų dar tada pas mumis nebuvo) ir
sesame snap (sezamo sėklos, pistacijos, aguonos, datulės), įkvėpti Smart Monkey. 

Tad žaiskim:
– derindami įvairius džiovintus vaisius (slyvos ar abrikosai bus mažiau saldūs, o štai su datulėmis jau išeina tikrų tikriausi karameliniai saldainiai) ir
– riešutus ar sėklas (beje, kadangi žaliavalgystė ir mano pasaulėvaizdis yra menkai tesikertančios aibės, tai riešutus dažniausiai pakepinu)
– įberdami šiek tiek prieskonių
– ar ispaninio šalavijo sėklų ar tiesiog vietinių linų sėmenų,
– o gal ir pasausindami visą reikalą maltomis avižomis (o gal sėlenomis? O gal balkšvųjų gysločių sėklų luobelėm?)
– ir galiausiai, jei norisi traškiau, įmaišydami tik šiek tiek pakapotų džiovintų vaisių (spanguolių!), sėklų, riešutų ar… Neskrudintų grikių ar bolivinės balandos.
Ir pagaminkin nors ir kas dieną po naujieną. Nes, patikėkit, taip greit jie ir išnyksta – dažniausiai dar ragavimo etape, kai svarstoma, gal dar ko įbėrus?

Your name is tattooed on every boy’s skin

Šiandien mečiau priekaištingą žvilgsnį P. ir išvažiavome pasivaikščioti po salą – pasirodo, jis ten dar kojos nekėlęs (išskyrus, be abejo, Areną). Oras toks gražus, kad prakiurksoti namie būtų buvusi nuodėmė.

Teip, aš rašau apie orą. Bet kažkaip juk reikia prisiartinti, vėl prisijaukinti, kai net gėda pažiūrėt į dulkių sluoksnį penktoj kepykloj. Turiu visą kišenę pasiteisinimų sau ir tiems, kas dar retkarčiais atsiverčia (kol vieną dieną perkelia k5 į “Dead feeds” aplanką). Kai kurie pasiteisinimai tokie nuvalkioti blogosferoje, kiti gėdingi, treti pernelyg giliai į širdelę ir visą kraujotakos sistemą įsileidžiantys.

Nenoriu žarstyti pažadų, kad va, žiū, sugrįžau, kažką kažką. Ketvirtadienį pabudus saulė ryškiau nušvito, ir pajutau, kad galiu piršto galu sustabdyti gaublį. Penktadienį pasėjau braškę ir čili pipirą ir lipniais kristalais nužarsčiau virtuvės grindis. Šeštadienį po kokių aštuonerių metų ėjau tvarkytis antakių ir po kokių septyniolikos – valgiau Mars ledų. Kažkas kitaip jungiasi smegenyse, kai žinai, kad prieš akis – tokios ribotos atsakomybės pusiau atostogos.

– – –

Kažkada žiauriai seniai pas Indrę buvo toks sūrinis susibėgimas. Taigi.

Nuotrauka – Manto Bajalio.

Kama miltu rutuliukai

Kama miltų rutuliukai
250 g maskarponės
3 valg. š. cukraus
2 valg. š. džiovintų spanguolių
2 valg. š. graikinių riešutų
3 kupini valg. š. kama miltų
šiek tiek kreminio likerio

Spanguoles ir riešutus sukapojame. Visus produktus sumaišome ir padedame šaltai, kad apstingtų. Formuojame graikinio riešuto dydžio rutuliukus ir apvoliojame riešutuose, kakavoje, cukraus pudroje ar kama miltuose. Laikyti šaldytuve iki patiekiant.

Beje, geriausia prieš pat patiekiant rutuliukus dar kartą apvolioti riešutuose/kakavoje/… – masė itin drėgna, tad pastovėję išoriniai trupinėliai nebeatrodo taip dailiai.

Įkvėpimas – čia.

Lent et grave

Naktimis užu lango pas mane labai gražu, prazvimbia vis pro šalį kokia mašinėlė, ir ne taip vieniša (forever alone level ultimate). Kalbant apie mašinėles, šią savaitę darbe išmokau žodį chuligankė, ir plojau katučių. Man patinka tokie randominiai žodžiai – Asta gali paliudyti, kaip šokinėjau aukštyn-žemyn-kairėn-dešinėn-pirmyn-atgal, kai kažkur Belmonto kalvose mane išmokino žodžio Slabotkė.

Naktimis užu lango pas mane labai gražu ir po biškį lyja. Ir negaliu apsispręsti, lent et triste ar lente et grave skamba mieliau-skaudžiau-.. (prisiminininkiškiau tai, aišku, rimtas). Tereikia nutaikyti tą momentą, kai vienas albumas peršoka į kitą, nes kitas albumas iš eilės – Igno dubstep’as, o dubstep’as nėra visai ta muzika, kurios verta klausytis be ausinių, kai šeimyna miega.

Mažiausiu laiko vienetu patapo savaitgalis, nes visa, kas įvyksta tarp jų, yra labai greitai. I. sakė, kad principe nė savaitgalis neišsiskiria. Bet aš labai šypsojau, kai penktadienį pakavausi daiktus grįžti namo, nes paneriai jau beveik žaliuoja, o šlapdriba nebekrinta, ir toks tyrut tyrutėlis džiaugsmas smaugt mėgino. Tai ir nesipriešinau.

Kartais, kai gaminu ką tais su grietinėle ir jos kiek lieka, ir nenoriu, kad pataptų grietine — tais kartais iš akies imu ir sumaklinu irisų. Labai greitai įgundama, žinokitės, ir išeina pas’daryti viską – ir kis kis, ir tuos tikrus geltonus su dobilėliais (tik nesusicukruoja ir birūs nepatampa; bet anie, kol geri, irgi tokie nebūna!).

Manau, kad reikėtų kooperuotis su bičiuliais odontologais, kad jie išeinantiems klientams tokių siūlytų.

Čia — toks truputį įdomesnis irisų variantas. Su visokiom apelsinų sultim ir kitokiais džiaugsmais.

Taigi.

Orange sea salt caramels

Apelsininės karamelės su migdolais

3 st. šviežiai išspaustų apelsinų sulčių
1 st. cukraus
1/2 st. rudojo cukraus
115 g sviesto, susmulkinto, kambario temperatūros
1/3 st. riebios grietinėlės
1 a.š. vanilės ekstrakto
1 a.š. jūros druskos (naudojau fleur de sel
1 st. kepintų, šiek tiek pakapotų migdolų

Kvadratinį indą (maždaug 20 cm X 20 cm) išklojame kepimo popieriumi – geru, prie kurio nelimpa niekas (aš išklojau silikonke. Ant popieriaus paskirstome migdolus.

Apelsinų sultis supilame į didoką puodą ir viriname ant vidutinės ugnies, kol lieka maždaug 1/3 stiklinės skysčio. Susidariusias putas nugraibome.

Puodą nukeliame nuo ugnies. Įmaišome cukrų, rudajį cukrų, sviestą ir grietinėlę. Mišinį viriname ant vidutinės ugnies nuolat maišydami, kol masė pasieks maždaug 120oC temperatūrą – po keleto kartų suprasite, kokie irisai patinka ir iki kiek juos virti :). Galima patikrinti ir be termometro – pusę šaukštelio karštos masės įleidus į dubenėlį su lediniu vandeniu, ji sušoka į standų, bet minkomą kamuoliuką.

Nukeliame nuo ugnies. Įmaišome vanilės ekstraktą. Karštą karamelės masę piltame į paruoštą indą ant skrudintų migdolų. Paliekame maždaug 2 valandas kambario temperatūroje, kad sustingtų. Sukietėjusią karamelę išimame iš indo. Nulupame sviestinį popierių. Viršų pabarstome jūros druska. Supjaustome į nedidukus gabalėlius; juos suvyniojame į sviestinį popierių.

Orange sea salt caramels

Receptą radau pas Aušrą, tik, paskaičiusi Matt komentarus, perpus sumažinau rudojo cukraus kiekį.

I’ll take your brain to another dimension

Pam param pam
Pam param
Pam
Pam
Pam
Pam.

White chocolate truffles with blueberries

Baltojo šokolado triufeliai su mėlynėmis
100 g baltojo šokolado
20 ml (taip taip, praktiškai šaukštas – tikrai reik nedaug!) riebios grietinėlės
saujelė džiovintų mėlynių
sauja anakardžio riešutų

Šokoladą susmulkiname ir atsargiai tirpiname vandens vonelėje (arba prikaistuvyje, įtaisytame virš kito puodo). Supilame užvirtą grietinėlę. Svarbu neperkaitinti – baltas šokoladas daug jautresnis temperatūrai (t.y., daug greičiau užsitraukia arba atsiskiria riebalai) nei pieniškas ir juo labiau juodas! Gerai išmaišome, suberiame mėlynes ir paliekame pravėsti.
Anakardes sumalame maisto kombainėliu.
Šaukšteliu kabiname šokolado masę, rankomis suformuojame dailius rutuliukus ir apvoliojame juos smulkiai maltuose riešutukuose.

You always have control now I don’t

Kai M. ir D. išvažiavo, pasigaminau litrą grietinėlės likerio. Ne liūdesiui skandinti (girdėjau, anas neskęsta) — M. jį labai mėgusi. Žinote, grietinėlė, pienas, katinukai (neatsispyriau).

O, kai vėsta, pagaliau galima virtuvėj volioti saldainius – nors nuo vidinės ugnies jie labai noriai tirpsta, bent jau virtuvinis plius keturiasdešimtukas jų nežudo. Va taip va.

Ferrero rocher

Ferrero Rocher

100 g riešutinių vaflių
150 g lazdyno riešutų
200 g riešutinio kremo (à la Nutella; čia grynasis kiekis, kurio reikia saldainiams. Vadinasi, pirkti teks bent puskilį – žinote, ką turiu omeny)
150 g juodojo šokolado
1 v.š. rafinuoto aliejaus

Riešutus paskrudiname iki 180° C įkaitintoje orkaitėje arba keptuvėję, kol jie gardžiai pakvimpa, o odelės ima luptis. Riešutukus patriname tarp pirštų, kad nusiimtų luobelės. Saują sveikų riešutų pasiliekame įvynioti į saldainių vidų, o kitus stambiai sukapojame peiliu ar virtuviniu kombainėliu.

Vaflius smulkiai sutriname – man smagiausia buvo trinti rankomis, bet tinka ir minėtas kombainėlis ar šakutė. Suberiame riešutus, dedame riešutinį kremą (juk jo dar liko, ar ne? :}) ir gerai išmaišome. Formuojame rutuliukus, į vidurį įspaudžiame po riešutą. Lengviausia formuoti vos vos drėgnomis rankomis – tada masė nelimpa prie rankų, o kamuoliukai išeina dailūs ir lygūs. Turėtų išeiti kokių 30-40 saldainių, priklausomai nuo jų dydžio ir nuo to, kiek saldainiokų suvalgėme pakeliui. Paruoštus rutuliukus apie valandą pašaldome šaldytuve, kad sustingtų.

Šokoladą ištirpiname vandens garų vonelėje, įmaišome aliejų. Saldainius po vieną merkiame į šokoladą – man patogiausia vieną gerai atšalusį rutulėlį įmesti į šokoladą, jį gerai apvolioti ir išgrėbti šakute/-ėmis. Išimame ant kepimo popieriaus ir leidžiame sustingti. Saldainius geriausia laikyti šaldytuve – kambario temperatūroje jie labai labai minkšti. Šokoladą temperavus, būtų truputėlį smagiau, bet šito meno dar neįvaldžiau – vėlesniems sykiams!

Ferrero rocher

Saldainėkai gausiai skanūs, gausiai riešutiniai, gausiai traškūs, gausiai… Puikūs. Receptą pasiskolinau iš Sonatinos.

would you always maybe sometimes make it easy?

koridoriuje jau nuo antradienio nepaliauja skambėję lagaminų ratukai. bvvvvvvvvvvvvvvvv – dusliai – klakt klakt klakt klakt klakt – per slenkstį.
jaučiuosi it hogvartse, kai visi išvažiuodavo, o haris poteris turėdavo likti. tiesa, jis iš vizlių motinos gavo (bent jau pirmoj daly) megztinį su haš raide, aš irgi taip norėč’! bet anaiptol nesiskundžiu ir trečiąsyk savaitėj gaminu šokoladinius triufelius, nes juk, žinoma, tą ir reikėtų veikti, išgyvenus pirmąją pusę pirmosios prancūziškos sesijos.
ypač kai nubudus ryte pirmoji mintis – “noriu sniego”, ir ji pildosi už lango.
suklykiu. gal ir gerai, jog daugelis lagaminų iš čia jau išriedėjo.

— triufelių gaminimo (ne)stebuklais jau dalinausi, šįkart čia tupi
* pieniško šokolado triufeliai su karamelizuotais žemės riešutais, pasivolioję kapotuose kepintuose žemės riešutuose
* smarkiai juodo šokolado triufeliai su romu, karamelės gabalėliais ir kepintu migdolo riešutu viduje

triufeliai

— antros dėželės turinys —

200 g į trupinius sumaltų damų pirštelių – padaliname į dvi dalis, pusiau
200 g smukiai sukapoto baltojo šokolado – irgi išdaliname pusiau

// abu labu daliname pusiau tam, kad vienu ypu pasigamintume dviejų rūšių saldainių! priedų kiekiai – tai vienai padalintai pusei, tai yra, 100 g trupinių plius 100 g šokolado

saldainėkams su romu
3-4 v.š. romo

prieskoniniams saldainėkams
1 a.š. cinamono
1/2 a.š. prieskonių mišinio meduoliams
2-3 v.š. grietinėlės

gaminame paprasčiau nei paprastai: atsargiai (puode, įtaisytame virš kito puodo su vos verdančiu vandeniu ir nuolatos maišydami) ištirpdome baltąjį šokoladą. jį kartu su kitais priedais supilame į trupinius. išmaišome ir formuojame saldainėkus. pasak originalaus recepto, masę reiktų palaikyti šaldytuve pernakt, bet taip padarius pirmąsyk, ji išsausėjo ir sustingo į kaulą, tad šiandien buvau gudresnė ir rutuliukus formavau iškart.

saldainiai

idėją nukniaukiau iš palachinka saldumynų sąrašioko, mano numeris penktas, jei tapsiu mis pasaulis, norėčiau taikos ir kad nebūtų bado.

parašyk man, parašyk man laišką iš paryžiaus

bėgti nuo savęs į didelius miestus ir į dar didesnius.
naktimis nemiegoti ir stebėti, kaip visas kūnas už tai pyksta.
vos bepastovint ant kojų žiūrėti į šviesą ir tikėti, jog tai išgydys ausų uždegimą.

mano garbanoms patinka nanto saulė. jos patiki, kad vasara, ir dažosi sruogomis.

triufeliai

juodojo šokolado triufeliai su romu
240 g juodojo šokolado (naudojau 64% kakavos)
120 ml riebios grietinėlės
gero šliūksnio romo
kakavos triufeliams apvolioti

pieniško šokolado triufeliai su karamelizuotais sūdytais riešutais
240 g pieniško šokolado (naudojau 40% kakavos; galima maišyti “paprastą” pienišką šokoladą su “nesmarkiai” juodu)
100 ml riebios grietinėlės
poros saujų riešutų (žemės ar migdolų ar lazdyno)
cukraus (pagal masę – maždaug tiek pat kiek riešutų)
gero žiupsnio druskos
saujos kepintų riešutų (tokių pačių kaip ir įmaišalui); sumalti iki smulkių miltų

karamelizuotiems riešutams viską dariau taip pat kaip čia, tik karamelizuodama dar įbėriau sveiką žiupsnį druskos.

triufeliams šokoladą smulkiai sukapojame. grietinėlę pakaitiname (beveik) iki virimo. užpilame ant šokolado, leidžiame kiek pastovėti, išmaišome šluotele. įmaišome priedus – šiuo atveju, arba romą, arba riešutėlius. leidžiame atvėsti (o atvėsusią masę galime kišti šaldytuvan).
kitą rytą formuojame triufelius – masę paliekame kambario temperatūroje, o tada kabiname ją šaukštu, voliojame rutuliukus (arba ne – kad būtų kaip tikri neformingi triufeliai), metame juos į kakavą arba riešutų miltus. apvoliojame ir, jei norisi, papuošiame kokiais riešutais ar kavos pupelėmis.

triufeliai