Tag Archives: sausainiai

We keep covering and keep recovering

Löffleris labai tinka mano Kaunui: tarp euforijos ir melancholijos.

Jausmas nelyg tos tuščios erdvės, kadaise skyrusios tašką K(A) ir K(B), dabar prisipildžiusios (pripildytos) emocijų ar (jų) prisiminimų, ir todėl Santakos asfaltas minasi kitaip. Čia, menu, prieš trejetą metų iškylavom ir pirmąsyk minėjom Debesis, ir tai buvo paskiras taškas neegzistuojančiam žemėlapy; o kitąsyk Jonavos gatve nuo pilies link žiedo ėjom su Asta, ir tai buvo paskiras takas neegzistuojančiam žemėlapy. Dabar ta(š)kus sujungiu net be numerukų, dabar kitapus upės Vilijampolė, ir Milikonių kalnas su visa spinta susijusių istorijų, iki kurių koks pusvalandis pėstute. Neskubant. Ir krūtinės spaudimas paupiuose: kartais sustoju ir nekvėpuoju – nežinau, ar iš Grožio (juk jau raudonuoja šermukšniai), ar iš vaikščiojimų stogų briaunom, vis tikrinant, kur tos ribos.

Tarp euforijos ir melancholijos, kai galvoj be pastangų išsipiešia kurortinio miestelio Kauno žemėlapis; ir jis regisi toks savas, toks!. Atrodytų, po visų šito pasakų miesto patirčių turėčiau Kauną apsukti didžiausiu lanku (pvz., pajūrin per Jonavą važiuot), bet ką jūs: išlendu iš po žemių Vytauto pr., ir šypsena nuo ausies lig kitos; ir taip, Indre, kad užvažiuotume ant Varnių tilto, suksim kairėn, ir šilta pilvuky; nors imk ir niūniuok: aš nežinau, iš kur ta meilė, nai nai nai, lai lai lai, lai vilniečiai nesupyks.

– – –

Bevartydama failus ir folderius, aptikau dar nepublikuotų turtų iš seniai. Atrodo, dar iš tada, kai Vilniun tik kai kuriais savaitgaliais sugrįždavau. Vadinasi, receptas skirtas ne visai pliustrisdešimtpenkiems, bet jei turite kondicionierių ar smaguriaujate naktį – viskas ok. Kita vertus, šiandien šitam projektui šokoladinius saldainius ‘gapavau, taip kad man ir tokiu oru tiktų – juoba kad ranka rašyti komentarai po receptu liudija, jog “man SUPER. < ..> Labai kreminis – matyt, ta želatina to tvirtumo (bet drauge ir minkštumo) priduoda”.

Caramel mascarpone cheesecake
Karamelinis sūrpyragis su šokolado glajumi arba Viktorijos gimtadienio tortas
20 cm skersmens pyragas

Sausainių sluoksniui:
100 g paprastų sausainių (naudojau “Gaidelį”)
40 g sviesto

Sūrio masei:
1 arb. š. želatinos
1/4 st. pieno
250 g maskarponės
2 kiaušiniai
1/2 st. virto kondensuoto pieno (“Rududu”)

Šokoladiniam glajui:
100 g juodojo šokolado
20 ml grietinėlės

Sausainius sumalkite iki trupinių ir sumaišykite su ištirpintu sviestu. 20 cm kepimo formą išklokite kepimo popieriumi. Į ją suberkite sausainių trupinius, išlyginkite ir paspauskite. Kepkite 160oC orkaitėje 10 minučių, išimkite pagrindą iš orkaitės ir leiskite pravėsti.
Želatiną sumaišykite su pienu ir palikite kelioms minutėms išbrinkti. Pašildykite pieną, kol želatinos grūdeliai ištirps. Maskarponę išplakite su kiaušiniais, supilkite pašildytą pieną, sudėkite virtą kondensuotą pieną ir gerai išplakite. Supilkite įdarą ant pagrindo. Orkaitės apačioje padėkite kepimo formą, pripiltą verdančio vandens. Kepkite 30–45 min. 180oC orkaitėje. Atvėsinkite ir dėkite į šaldytuvą bent kelioms valandoms, o geriausia – pernakt.
Prieš patiekdami papuoškite pyragą šokoladiniu glajumi: grietinėlę pakaitinkite prikaistuvyje arba mikrobangėje, supilkite kapotą šokoladą. Palikite kelioms minutėms ir maišykite. Jei šokoladas neištirpsta, šiek tiek pakaitinkite ant mažos ugnies ir vėl išmaišykite. Tolygiai paskirstykite glajų ant pyrago. Dėkite į šaldytuvą, kol sustings.
Pyragą patogiausia pjaustyti pakištu po karštu vandeniu ir nušluostytu peiliu, o gardžiausia valgyti su nesaldinta kava ar arbata.

Įkvėpimas – Viktorijos gimtadienio tortas.

And if I only could, make a deal with God, and get him to swap our places

Penktadienį Lina sakė keletą dalykų. Tarp jų buvo vienas, kuris man jau seniai iš galvos neišeina – šnektelėjom apie K5 įrašų pavadinimus, kurie drauge yra ir dainų žodžiai.

Man kartais kildavo mintis sumėtyti nuorodas – ar pačiuose įrašuose, ar atskiram sąraše – į visas dainas (ar bent tas, kurios pasiekiamos), kurios skambėdavo galvoje, kaukšint įrašus. Dalinimosi džiaugsmas, žinote; tada tariu sau – o kam? (tik be to tragizmo, dangun nukreipto žvilgsnio ir Atsakymo laukiančių išskėstų pirštų).

Išties smalsu, kam kurie pavadinimai išduoda, jog čia ne kokie atsitiktinai sudėlioti žodžiai, o nuorodos į muziką Liūdnų slibinų, David Bowie, Massive Attack (ak, atsimenu, kaip, man įžengus pro Indrės duris, ji skambėjo – čiut nesudribau vietoj), Loreen, Prodigy, Nicolas Jaar, Erik Satie, Dictaphone, David Guetta ar Placebo. Dar kažkur yr’ Glass’as, ir jo man labai noris, tik nerandu archyvuos’.

Akimis bėgdama per pavadinimus, prisimenu, kokios būsenos juos rinkau, su kuo tie (ne) mano žodžiai susigrojo. Įdomu, ar tiems, kurie skaito, irgi pimpirimpimpim skamba galvoj, ar papildo antraštės tą kitą turinį. Ar būsenos apskritai su dainūškėm asociuojasi; nebūtinai čia žvalgantis — gyvenime. 

Nes man (surprise!) labai. Sykiais viskas per radiją skamba itin vietoj, ir aš imu įtarti užsisakiusi kokį nors desertą iš šizo- spektro (nors veikiausiai – paprasčiausią hipochondriją. “Man atrodo, turiu hipochondriją”. This is so meta even this acronym.). Arba, arba kartais žiūriu atgal ir tas laikas, kiekviena jo stadija nuo-iki yra taip Rihanna (simboliška, aišku), kad kvėpuojant net laužo šonkaulius. 

Taip, taip, aš suprantu, kad kartais dainos kuriamos būsenų ir istorijų nė iš tolo neuosčius, vien tam, kad penkiolikinės būtų, like, omg, aš irgi tai išgyvenau (ir su visom iš to plaukiančiom pasekmėm); todėl ne toks ir stebuklas rasti porą saujų popsūchos, kur tiesą šneką, tai ko čia aš iš viso prie tų dainų taip pristojau.

Because I can, zuikeliai, because I can.

– – –

Šitie pyragėliai mūsų šeimoje yra 100% sėkmė. Veikiausiai jau esu minėjusi – jei dar ne, paminėsiu dabar – kartais kylantį norą receptų nekartoti. Jis sprendimus ypač veikia tada, kai kalbama apie saldumynus ar kai šiaip tinklaraščio pomidorus norisi palaistyti. Na, jei kuriuo nors gyvenimo metu buvote lengvai pamišę dėl maišymo-kepimo-virimo, turbūt suprantate nerimą tiek daug receptų, tiek mažai laiko ir valgytojų.

Apie ką aš čia? Tiesa, apie 100% sėkmę. Taigi – per pastaruosius pusantro mėnesio šiuos kvadratėlius kepiau bent šešetą kartų – I’m startin’ to lose count. Kartais net du sykius per savaitgalį. Ir vis nepavykdavo jo nugapuoti. Per greit dingdavo, žinote, ir tai dar sykį įrodo šimtaprocentinę sėkmę. Kas įdomiausia, net man jis per tiek sykių nenusibodo, o tai jau, žinokite, kažkas. Na, aišku, ir tai, kad pagaminamas per dešimtį minučių (paskiau dvidešimtį minučių galima žiūrėti kokį BBT), o produktų yra artimiausioje parduotuvėje (nors ilguoju laikotarpiu užsisakinėsiu iš Barbės, va); be to, ne per saldus, maloniai kreminis IR trapus, toks tarp žiemos ir pavasario. Dabar suprantat, kodėl privalėjau pasidalint?

Cheesecake bars

Sūrpyragio kvadratėliai
9 arba 16 kvadratėlių

Pagrindui
160 g sausainių (vanilinių, kakavinių, su šokolado gabalėliais – o man skaniausia su klevų sirupo skonio “Selga”)
žiupsnis druskos
1/2 arb. š. malto cinamono
115 g sviesto

Įdarui
1/2 st. cukraus
1 arb. š. vanilinio cukraus
500 g kreminės varškės
1/4 st. pieno
2 kiaušiniai

30 g šokolado

Pagrindui orkaitę įkaitiname iki 180oC. 20 cm kvadratinę formą išklojame kepimo popieriumi.
Sausainius sutrupiname kone iki miltų. Įmaišome druską, cinamoną, ištirpdytą sviestą. Maišome, kol masė tampa panaši į šlapią smėlį. Suberiame trupinius į formą, tolygiai paskirstome ir suspaudžiame. Kepame 8-10 min. Man pagrindas spalvą kiek pakeitė, nors originalas siūlė to privengti.
Formą išimame iš orkaitės ir pravėsiname orkaitę iki 160oC.
Kol viskas vėsta, paruošiame įdarą: gerai išmaišome visus jam skirtus produktus. Supilame įdarą ant iškepusio pagrindo.
Kepame apie 20-25 minutes. Kepinio vidurys, pajudinus formą, turėtų būti dar drebutinis, o kraštai jau tvirtesni. Paliekame vėsti pravertoje orkaitėje, paskiau – kambaryje.
Išlydome šokoladą ir juo puošiame kepinio viršų. Aš tam naudojau konditerinį maišelį su nukirptu kampučiu.
Laikome šaltai bent 3 valandas. Supjaustome ir tiekiame.

Cheesecake bars

Šaltinis: daugmaž pagal čia.