Slowly we unfurl as lotus flowers

Truputį sukasi galva, truputį sukasi filmas, truputį skauda-visą-kūną.
Kartais labai anksti norisi lūžti, kartais naktinėjasi kaip šiandien – teip teip, dešimta vakaro jau yra naktinėjimas. Dirbu, sakau sau.

Kai mieloji V. paklausia, kaip gyvenu, išskyrus tą sritį, pripasakoju visą saują faktų. Tada pagalvoju, kad galbūt ilguoju laikotarpiu ir išmoksiu liautis pati save skalpuoti už tai, kad nepakanka.

Savaitgaliais gaunu progą pavartyti keletą knygų, ir akyse užsidega dar vienos, šiek tiek kitokios liepsnelės. Net [ne]apgaulingai atrodo, jog grįžta įkvėpimas, ir vakarienei gaminu marakonų su aštriu pomidorų padažu ir maskarpone, o dieną, o dieną kepu bais’ gardų obuolių keksą itin mėgstamoj, bet nenaudojamoj formoj. Jei netingėsiu(-im), gal net bus nuotraukų, o tada ir čia patalpinsiu, nes juk visi turim užsilikusios obuolienės nuo seniai seniai ir porą obuolių, ane?

Vis dar tvirtai minu pedalus – į Jeruzalę, į centrą, į Perkūnkiemį – visur. Išskyrus tuos sykius, kai šalta ir tiiiiingiu, ir džiaugiuosi, kad universalas turi tokią didelę bagažinę.
Tikiuosi šiltos žiemos, nes šįmet jau senatvė, ir praėjusių metų žygdarbių kol ne po trisdešimt, man vienodai, minu kartot nebenoriu. Išties – pažiūrėjau, mano padangų protektorius tikrai nepakankamai gilus.

Po truputį imu suprasti, kas yra bovarizmas, iš pirmų lūpų, t’sakant – nors vienas 12-12-12 bus įveiktas, regisi. Valio! Nebent greit greit greit apstatyčiau namus meduoliais, šimtalapiais ir Napoleonais (iš didžiosios ar mažosios – mažai svarbu) – o tai gal irgi nebūtų teip jau blogai?.

Ne, tikrai. Jau gruodis ant nosies? Po paraliais.

– – –

Teip išėjo, kad tėčio gimtadienį šventėm truputį iš anksto, ir vežėm labai gardžios sriubos, apie kurią paskui dar keletą dienų mą šnekėjo, ir torto, apie kurį atsiliepimai irgi teigiamokoki. Kai aš pirmą kartą pamačiau šitą tortą, supratau, kad kepsiu – nes nutella, nes traškūs vafliai (vis dar prisimenu “Karališko” torto įdarą iš pirmojo darbo). Tik viena bėda – Žalgiriečiai dalinasi į dvi stovyklas šokoladiškumo atžvilgiu. Tad sukau uodegą iš padėties ir maišiau (ne painiojau) pienišką ir juodą šokoladą. Ir abi pusės džiaugėsi!

Man irgi patiko. Vis dėl to traškumo, įtariu (ir dėl skonio, be abejo) – dėl jo juk galvą padėčiau (NOT). P. sakė, kad tortas, kurį dupliusgreit po skambučio noriu-tavo-tėčio-torto-dabar suklijavau namie, buvo Labiau (nes be vaflių), taigi čia mūsų nuomonės išsiskiria kaip ir dėl Antony Hegarty balso.

Ferrero Rocher cake

Ferrero Rocher tortas
18 cm

biskvitui
3 kiaušiniai
2 valg. š. cukraus pudros
135 g maltų kepintų lazdynų riešutų
2 valg. š. kakavos
1 valg. š. miltų
1 kupinas arb. š. kepimo miltelių

kremui
150 g minkšto sviesto
90 g pieniško šokolado
60 g tamsaus šokolado
4 kupinų valg. š. šokoladinio riešutų kremo
70 g riešutinių vaflių

Biskvitui kiaušinius gerai išplakame su cukrumi iki purumo. Miltus sumaišome su kakava ir kepimo milteliais. Pamažu, vis maišydami, įmaišome juos į kiaušinių masę. Suberiame riešutus ir palengva išmaišome.

Tešlą sukrečiame į 18 cm apvalią kepimo popieriumi išklotą kepimo formą, išlyginame ir pašauname į 180oC orkaitę. Kepame apie 25-30 min. (tikriname mediniu pagaliuku). Iškepusį gerai atvėsiname.

Kremui šokoladą ištirpiname vandens garų vonelėje ir paliekame pravėsti. Minkštą sviestą išplakame iki purumo, supilame tirpintą šokoladą, riešutinį kremą ir gerai išmaišome – man buvo lengviau kietoką riešutį kremą pirmiausia sumaišyti su šiltu šokoladu, ir tik paskiau supilti į sviestą. Į kremą sudedame peiliu rupiai susmulkintus vaflius.

Biskvitą perpjauname horizontaliai į tris dalis. Vieną sluoksnį pertepame maždaug ketvirčiu kremo, užklojame antruoju biskvitu, spustelim, dar ketvirtis kremo, dar biskvitas, spustelim, sutepame likusį kremą (stengiausi, kad čia liktų kuo mažiau vaflių gabalėlių – gražiau tepasi) – juo aptepame ir torto kraštus (todėl biskvitus pertepame ne trečdaliu, o ketvirčiu kremo). Puošiame kapotais riešutais ar dar belenkaip kitaip. Dedam šaldytuvan, kad sutvirtėtų.

Prieš pjaudami, tortą šiek tiek palaikome kambario temperatūroje.

16 thoughts on “Slowly we unfurl as lotus flowers

    1. rusvaplaukė Post author

      Ne-e, jie vis dar traškūs. Juk ir patys vafliai realiai pertepti kremu, bet vis tiek išlieka traškūs, kol iš parduotuvės į mūsų pilvelius, errrrrrm, spinteles atkeliauja.

      Like

      Reply
      1. Milda

        Somehow pati iki to nesusiprotejau 🙂 Dekui uz atsakyma 🙂
        As vis svajoju atrasti ta produkta, kuris krema padaro trasku – kazkada siame bloge buvo pamineti kazkokie traskucia? Ar jau visai plaukioju? 😀 Turi buti kazkoks konditeriu produktas, kuris krema tuo tokiu traskiu idaru pavercia. Gal zinai kaip jis vadinasi?

        Like

      2. rusvaplaukė Post author

        Oho, kaip atsimeni puikiai 🙂 Manau, kalbėjau apie feletkes/filetkes (koks skirtumas, vis tiek VLKK galvą nuimtų) – ceche naudodavom tokius traškučius iš didelių kibirų. Bet ar jų galima nusipirkti paprastam mirtingajam, pripažinsiu, nežinau.

        Prancūzai naudoja trupintus gavottes sausainius. Esu mačiusi jų naminių variantų, tačiau pat išbandžiusi nesu, tad (ne)rekomenduoti negaliu.

        Manau, vafliai yra visai sprendimas, bet jei ką naujo sugalvosiu ar surasiu, pranešiu 😉

        Like

    1. rusvaplaukė Post author

      Laba,

      Nesu SanDep’as ar kas nors su atatinkamu išsilavinimu, bet sakyčiau, kad šaldytuve kokias 3-4 dienas be problemų. Tiesą sakant:
      1) manau, kad stovėtų ir dar ilgiau, bet bijau rekomenduot ilgesnius laikus, just in case;
      2) anas išties gardus. Abejoju, ar fiziškai sulauktų pagedimo!

      Like

      Reply
  1. Pingback: Ferrero rocher tortas | Kepiniai, Receptai, Sausainiai, Kulinarija, Sokoladas, Pyragas

  2. Pingback: Tortas „Ferrero Rocher“ | Saulėta virtuvė

Leave a comment