Galvojau apie įvairius 2015-aisiais kalbėtus ir klausytus pokalbius, ir prisiminiau bičiulės M. minėtą rūpestį, o kas nutiks su k5 receptais, kai persikraustysi(t) į Miško žvėris“.
Labai geras klausimas, tiesą sakant. Dar nenusprendžiau. Tačiau, tikėtina, nuorodos, kurias turite išsisaugoję naršyklėj, pintereste ar dar kokioj platformoj, kurios nepažįstu, nebeveiks. Tad siūlyčiau juos išsisaugoti. Na, arba bent antraštes:
– pagal jas jau ir eksportuotam tinklarašty pavyktų atkasti nepakeičiamus receptų lobius;
– arba pagal jas ir pati asmeniniuose archyvuose galėsiu atknist. Tereiks man el. laišką ar FB žinutę atsiųst;
– arba pasinaudoti laiko mašina (ačiū M. už priminimą!).
Tai tiek.
Prasmingų metų, ryžtingų pabaigų ir drąsių pradžių.
Žinot, aš labai daug gražių dalykų galėčiau papasakot apie _blogeriavimą_ ir ką jis man davė, bet
šįvakar visai visai trumpai.
Kepykloj tvyro(jo) štilis, egzistencinės krizės (ar pakrizenimai) ir kitokie dalykai. Artėjant žiemai, įsikimbu į parankes dviem žvėriškai _fainom_ merginom – Asta iš Villa Alps ir Lina iš Kiaunės reikaliukai – ir savo pašto dėžutę kabinsiu naujam miške ant naujos pušies.
Tas miškas didesnis, gražesnis, įdomesnis, ir ten visos kartu grybausim, mėtysimės konkorėžiais ir šiaip Švęsim Gyvenimą.
Kol kas – tik socialiniuose tinkluose, bet netrukus – ir platesniuose internetuose.
Užeikit. Bus medaus ir kondensuoto pieno.
Dalykai, atrodo, sukrito į vietas taip, kaip turėjo per amžius amžinuosius: ketvirtadieniais po nosim pamurmu, kad galėtų tas savaitgalis ir greičiau ateit; o sekmadienio vakarą, bandydama atšveisti nuo vyšnių rakinėjimo pajuodusias rankas, džiugiai prisimenu, kad yay, ryt į darbą (ir net jokio sarcasm sign).
Ir net tais sykiais, kai dalykai klojasi kitaip nei norėtųsi. Ir kai regisi, kad žingsnis pirmyn — du atgal. Net ir tais sykiais jau gebu pati sau būti ir žemė, ir pavasaris, ir gražios citatos bei padrąsinantys žodžiai (be jokių rasotų rožių, žinoma). Ir, o stebukle, net kažkoks vidinis gulsčiukas ėmė veikt, ir šiandien palieku nevalytas dulkes ir neplautas grindis, ir, grėbdama pirmuosius prikritusius lapus, veju rudenį šalin, ir triauškiu pirmuosius rožinius obuolius, o tada guliu po senąja obelim ir skonėjuosi oho-knyga, o vakarą, vakarą planuoju, kaip jau tuoj, jau nuo šiandien, grįšiu į išsiilgtus sportus (beje, ir grįžau).
– – –
Įspėjimas. Turėjom mainus: Bioteka man pasiūlė šaunių prekių krepšelį, o aš šį-tą-aną išbandžiau ir aprašiau. Nesakykit, kad neperspėjau.
Prieš keletą mėnesių Bioteka pasiūlė užsukti pas juos išsirinkti maisto produktų, kuriuos būtų smalsu išmėginti.
Pasiūlymas itin tikslus — pripažinsiu, kad eko-parduotuvėse dėl tų išskirtinių prekių ir lankausi. Bergždžias reikalas būtų ieškoti ekologiškų kvietinių miltų ar rudojo cukraus mano stalčiuose. Galbūt žinau per mažai, o gal žinau per daug, tačiau tokiais atvejais eko- ir ne-eko- produktai man tesiskiria tik pakuote ir parduodama istorija (ar jos nebuvimu).
Kita vertus, kiekvienas apsilankymas ekologiškų prekių parduotuvėj – kaip kokia ekskursija į nepažįstamą stebuklų mišką, kur kiekvieną dėžutę ar buteliuką norisi paimti į rankas, pavartyti, apžiūrėti. Atidžiai perskaityti etiketes. Pasikalbėti su mergaite už prekystalio ir pajusti tą aha!, kai supranti, jog čia yra tai, apie ką jau kurį laiką skaitei, bet buvai įsitikinęs, jog mūsuose nerasi (pavyzdžiui, kakavos pasta – kitaip tariant, 100% šokoladas).
Todėl krepšely atsidūrė kakavos pupelių pasta, indiškojo gysločio sėklų luobelės, vanilės lazdelės, sultinys su sumažintu druskos kiekiu, nekepinti grikiai ir aviečių bei mangų batonėliai. Ir viskas šaunu – esu tikra, kad bent keli iš šių produktų mano krepšelin nuguls nuolat. O kiekgi dar nemėgintų!
Ačiū Giedrei už pasiūlymą! Gėrybės jau kone visos suraitotos (na, vanilės ekstraktas vartojamas pamažiukais, bet irgi..), ir galų gale dalinuosi vienu eksperimentams draugišku gardumynu. Man tokie baziniai receptai, pasiduodantys spintelių turiniui/parduotuvių akcijoms/mėnulio fazei/nuotaikai/asociacijoms ir prisiminimams, labai patinka. Viena vertus, žinai, kad tikrai pavyks; kita vertus, kassyk jauties šį tą naujo išbandžiusi, ir net žaidi: kuo gi dar čia save nustebinus, kokiais dar (prie)skoniais galėčiau sužaist? Tad po receptu surašiau ir keletą savo idėjų ar gairių, kurių ir laikosi kiekvienas naujas mano rutuliukų voliojimas.
Datulių, riešutų ir avižų kamuolėliai su neskrudintais grikiais
1/2 st. datulių
3/4 st. graikinių riešutų arba kepintų saulėgrąžų
1/4 st. smulkių avižų dribsnių
1/2 arb. š. cinamono
žiupsnis druskos
1/3 st. neskrudintų grikių
maltų riešutų ar kepintų saulėgrąžų, arba kama miltų saldainiams apvolioti
Jei datulės sausos (na, tos sveriamos iš didžiųjų prekybos centrų), užmerkite jas stiklinėje kambario temperatūros ar kiek vėsesnio vandens.
Virtuviniame kombaine sumalkite avižų dribsnius ir riešutus (ar sėklas) iki miltų. Suberkite druską ir cinamoną.
Į kitą puodelį nupilkite vandenį, kuriame mirko datulės (jo dar gali prireikti). Sudėkite datules į virtuvinį kombainą ir malkite, kol gausite daugmaž vientisą masę. Jei masė sausa – įpilkite keletą šaukštų atidėto vandens.
Suberkite grikius ir kombainu arba rankomis maišykite, kol jie tolygiai pasiskirstys. Jei masė lipnoka, galite ją valandėlei įdėti į šaldytuvą.
Iš masės formuokite rutuliukus ir, jei norite, apvoliokite maltuose riešutuose arba kama miltuose.
Geriausia saldainius laikyti vėsiai, nors tvirtesni/sausesni drąsiai atlaiko ir kambario temperatūrą.
Beje, variacijų yra pilnas puodas, kuriam A. šeima verda kisielių Kūčioms (o puodas tas labai labai didelis).
Seniai seniai, kai dar mokiausi pirmam kurse ir gaminau visokius tokius raw raw saldumynus, įkvėpimą gaudžiau žvalgydamasi į Larabars, ir labiausi man tada buvo pistachio (datulės, pistacijos ir anakardės) bei pecan pie (datulės ir migdolai bei karijų riešutai. Ar, tiksliau, graikiniai — karijų dar tada pas mumis nebuvo) ir sesame snap (sezamo sėklos, pistacijos, aguonos, datulės), įkvėpti Smart Monkey.
Tad žaiskim:
– derindami įvairius džiovintus vaisius (slyvos ar abrikosai bus mažiau saldūs, o štai su datulėmis jau išeina tikrų tikriausi karameliniai saldainiai) ir
– riešutus ar sėklas (beje, kadangi žaliavalgystė ir mano pasaulėvaizdis yra menkai tesikertančios aibės, tai riešutus dažniausiai pakepinu)
– įberdami šiek tiek prieskonių
– ar ispaninio šalavijo sėklų ar tiesiog vietinių linų sėmenų,
– o gal ir pasausindami visą reikalą maltomis avižomis (o gal sėlenomis? O gal balkšvųjų gysločių sėklų luobelėm?)
– ir galiausiai, jei norisi traškiau, įmaišydami tik šiek tiek pakapotų džiovintų vaisių (spanguolių!), sėklų, riešutų ar… Neskrudintų grikių ar bolivinės balandos.
Ir pagaminkin nors ir kas dieną po naujieną. Nes, patikėkit, taip greit jie ir išnyksta – dažniausiai dar ragavimo etape, kai svarstoma, gal dar ko įbėrus?
Šiandieną buvo pavasarinės e-tvarkos metas, kai šiukšlinėn keliavo pažiūrėti/tikrai nežiūrėsimi/tikrai nežiūrėtini filmai ir seni telefone užsilikę pirkinių sąrašai. Tarp jų radau kone lygiai metų senumo žinučių apie tai, kaip egzistencinių klausimų redukavimas iki o tai kada maistas?, kas čia toks groja? ir o tai iš kur dabar gaut kavos? nuostabiai prapučia smegenis, geriau už psichoterapiją sutvarko požiūrius į save ir aplinką; ir tie atsitiktiniai pokalbiai minioj tampa kone gyvenimą keičiančiais išgyvenimais. O gal tokie ir būna — net ir kelioms adaptacijos savaitėms praėjus.
Ir tada prisiminiau, kaip gerai bus kitą savaitgalį. Visiškai kitaip nei pernai, bet visiškai gerai.
Nes atsimenu kiekvieną ištaškytą vasaros festivalį, ir apie kiekvieną po atskirą pastraipą (o sykiais gal net esė!) suguldyčiau. Ne tik apie legendines pantsamlerių Roskildes (tiek lietingąją, tiek žiauriai karštą) — dar ir
apie sūrinęTamstą (su Ūla klykėme, stebėdamos pamažu skęstančią palapinę, bei analizavom, kodėl giros pardavimai antrą dieną kyla);
apie visiškai kosminį pernai metų Positivus (jūra, smėlis, Kraftwerkų užhipnotizuota minia, pirmi brandžiam amžiuj šokinėjimai balose, priklydusios kelionės namo);
apie keistą padarom (geriausios gyvenime maudynės po 40 km mynimo karštyje, vegan maistas ir diskusijos, pana čia dainuoja ar bachūras visgi)
ir dar keistesnį regeneratorių (šaltibarščiai ir cepelinai ir pirmasis suvokimas, kad naktimis visgi mėgstu miegoti);
apie paties.įspūdingiausio.lineup’o Melt! (be abejo, su ogromnais kebabais);
ir net apie atpalaiduotas granatas, šaltą sattą, trumputį sulytą atvirdangį ir dar kažką, ką visai pamiršau.
Po šimts makaronų, Positivus, kaip aš tavęs laukiu, ir kaip tavęs laukti yra gera.
– – –
Man avižiniai sausainiai yra miaijlė, nes tai turbūt Tas Kepinys, kuris Viską Pradėjo. Kepėm juos A. rinkiminei kampanijai lic. Jos žvėrynietiška orkaitė elgėsi keistai, ir pirmąją skardą traukėme jau po 5 minučių – laimei, nepasitikėjom mano įpratimu ir patirtimi ir nelaukėme visas penkiolika. O paskiau (ir prieš tai) juos kepiau dar nesuskaičiuojamą daugybę kartų.
Žinote tuos pyragus, kurie tampa visišku go-to, kaip tą paprastąjį obuolių pyragą? Tuos, kuriuos sumeti per pusvalandį, nors pirmąsyk darei tris valandas; ir tuos, kurių proporcijų nė užsirašyti nebereikia, ir su kuriais eksperimentuoji lengvai nelyg pačiūžom ledą brėždama? Tai va, pirmasis mano Tas Kepinys buvo avižiniai sausainiai – 100 g sviesto, 400 g avižinių dribsnių, 2 kiaušiniai, 100 g cukraus.
Bet dar labiau mėgau avižinius sausainius iš parduotuvės. Rimtai. Tik buvau įsitikinusi, kad kažką tokio ir namuose išsikepti galiu. Todėl ilgai ilgai ieškojau tokių, kurie man būtų patys pačiausi – kur avižos kaip ir jaustųsi, bet kaip ir ne visai; kurie būtų trapūs, bet ne birūs. Dabar turiu dvejetą tokių receptų – vienu pasidalino miela bičiulė V., o kitus radau pati internetuose. Juos [vėl] kepiau praėjusį savaitgalį, todėl — štai.
Avižiniai sausainiai su aguonomis apie 40 mažučių sausainių
125 g minkšto kambario temperatūros sviesto
70 g cukraus pudros
50 g smulkių avižinių dribsnių
100 g stambių avižų dribsnių
75 g rupių kvietinių miltų
½ arb. š. sodos
40 g aguonų
žiupsnis druskos
Sviestą išplakite su cukraus pudra iki purios šviesios masės. Abiejų rūšių avižinius dribsnius šiek tiek pamalkite (geriausia – pulsuojant) virtuviniu kombainu. Dribsnius sumaišykite su miltais, soda, aguonomis ir druska. Mišinį suberkite į sviesto masę ir suminkykite tešlą.
Iš tešlos formuokite rutuliukus (imkite ne daugiau kaip po arbatinį šaukštelį masės). Juos išdėliokite į kepimo popieriumi išklotas skardas. Palikite tarpelius, nes kepdami sausainiai plėsis.
Kepkite iki 180oC įkaitintoje orkaitėje 10–15 minučių, kol sausainiai šiek tiek apskrus. Palikite juos atvėsti skardose – tik iškepę sausainiai bus itin minkšti.
Receptas – Sonatinos, su šiokiais tokiais mano pakeitimais.
Man patinka nestandartas.
Mane veža tarpas tarp priekinių dantų ir nevalingai trūkčiojanti nosis, šiek tiek kitokia kalbėjimo maniera (išsyk atpažįstu – ižalYtaus) ir kiek per paaugliškas šiandien/vakar/ateinančios dienos garso takelis. Tikrumo blyksniai: bac, atrodo, kad pirštų pagalvėlėm prie kažkokio autentiškumo prisiliečiam; nelyg mikro lygiu išdrįstam būt pažeidžiami, ir tai yra tvarkoj, tiesą sakant, tai yra daug daugiau nei tvarkoj.
Sunkėliau tik save priimti tokią – netobulą.
Dievaži, ar kadaise mano-praeities-aš būtų patikėjusi, jog padaryti 45% yra daugiau nei 153%. Pripažinti, kad kol kas teks športuot nepilnu pajėgumu ir rečiau nei norėtųs. Prisiimt atsakomybę už liapsusus ir neieškot kaltų. Apsikabinti per pečius tą faktą, kad gal kažkas ir netvarkoj; ir netgi, o varge, tai, jog gal kol kas nė nenutuokių, ką su visu tuo daryt.
Prisiminti mokytojos A. komentarą, jog rašinėly naudoju per daug bendračių. Prisiminti ir netaisyti ankstesnių pastraipų.
– – –
Arba būna taip: pramuši ledą – randi sidabrą prapjauni keksą, kurį jau ryt neši į darbą kolegų pusryčiams, ir žiū – ogi jis žalsvas. ŽALSVAS, po galais. Ir varškės sluoksnis, užuot šauniai padengęs keksą, guli išsirietęs sarkastiška šypsena.
Galvoje nušvinta lempikė: juk rūgščios avietės ir soda, o ne kepimo milteliai,- visai kaip per darbų pamoką kad buvo. Ir, be abejo, kitąsyk vertėtų labiau pasitikėti receptu ir neskystinti kekso masės.
Ir šaldytuve per mažai kiaušinių, kad bandytumei dar kartą, ir
ir viskas vis viena baigiasi gerai. Atrodo, Isa Chandra Moskowitz sakė, jog dėl maisto atsiprašinėti nereikia. Ta’sme, jei supainiojai cukrų ir druską, kepdama [veganišką] biskvitą,- tiesiog neduok jo ragauti draugams. O jei paprasčiausiai pyragas netyčia išėjo sausesnis/žalsvesnis/labiau aptrupėjęs nei norėtum? Nagi, nejau?
Tai štai, ir viskas bus gerai (nes Šimašių išsirinkom), ir keksas jau dabar yra gerai. Ne visai mano skonio, tiesa,- man drėgnesni patinka. Bet, kaip Asta minėjo,- kaip gali nepatikti keksas IR sūrio pyragas viename. Ypač tais sykiais, kai išties nenori ar negali spręst, kurį iš jų sumakalavus (ir/arba kitų dalykų didžiajame G.).
Keksas su avietėmis ir varškės sluoksniu
Keksui
115 g minkšto sviesto
1 st. cukraus
3 kiaušiniai
1/2 st. neriebios grietinėlės
1 arb. š. vanilės ekstrakto
1 citrina
žiupsnis druskos
1 arb. š. sodos
3 valg. š. grietinės
1 1/2 st. miltų
1/3-1/2 st. pieno*
1 st. šaldytų ir atšildytų aviečių
2 valg. š. krakmolo
Varškės kremui
180 g kreminės varškės
1 kiaušinis
1/4 st. cukraus
1 arb. š. vanilės ekstrakto
3 valg. š. miltų
Orkaitę įkaitinkite iki 180oC. Kepimo popieriumi išklokite 11×25 cm stačiakampę kekso kepimo formą.
Pirmiausia paruoškite tešlą. Elektriniu plaktuvu plakite sviestą su cukrumi, kol masė bus šviesi ir labai puri. Po vieną įmuškite kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakite. Supilkite grietinėlę, vanilės ekstraktą, suberkite nutarkuotą citrinos žievelę, supilkite sultis. Sodą nugesinkite grietine ir supilkite į plakinį. Gerai išmaišykite.
Į plakinį įsijokite miltus ir išmaišykite, kol neliks sausų miltų. Atšildytas apietes sumaišykite su krakmolu ir atsargiai įmaišykite į kekso masę.
Paruoškite varškės sluoksnį – iki vientisos masės ištrinkite visus ingredientus.
2/3 kekso tešlos tolygiai paskirstykite kepimo formoje. Ant viršaus supilkite varškės masę, o ant jos paskirstykite likusią kekso tešlą. Kepkite orkaitėje 50-60 minučių: ar keksas iškepė, patikrinkite mediniu pagaliuku (nebent pataikysite į avietę – tada pagaliukas visgi išlįs drėgnas). Leiskite keksui pravėsti 10-15 minučių, tada išimkite jį iš skardos ir galutinai atvėsinkite ant grotelių.
* Gamindama keksą, sugalvojau, kad masė man atrodo per tiršta, todėl įpyliau šiek tiek pieno. Kaip matyti nuotraukose, dėl šios priežasties kekso masė tapo per skysta ir keksas nesusisluoksniavo taip kaip turėtų. Tad kitąsyk papildomo skysčio nepilčiau.
Receptas šiek tiek (gerokai?) pakeistas iš Astosknygos.
Nejauku pripažinti net sau — kartais beprotiškai (o gal tiksliau būtų sakyti besmegeniškai?) pasiilgstu dramų. Vienon ar kiton pusėn bloškiančių purslais besitaškančių bangų, dūžtančių indų,
“dūžtančių gyvenimų”,- atsidūsta ji, teatrališkai atmeta ant akių užkritusią garbaną, reikšmingai žvelgia į tolį, veidą pasukusi pusiau profiliu; ilgais pirštais laiko lėtai rūkstančią cigaretę. Aštri šviesa išryškina skruostikaulį.
Kaip tiksliai tiksliai I. sakė – tų akimirkų, kurios buvo tokios pilnos, tokios tikros, tokios išbūtos. Po paraliais, akimirkų, kurios skausmingu kursyvu ar padrikais skiemenim išrašytos, mirkant plunksnakotį nuosavoj venoj (nes, na, rašyk, rašyk, kad per vėlu nebūtų). Akimirkos, kurių aitrų kvapą net oda gali pajusti; kurios nugula galvą, pečius, krūtinę, neleidžia plaučiams dirbt kaip reikia. Tų vakarųnaktųdienųodievaisusimaišiusiolaiko, kai apimdavo jausmas nelyg žvelgiant bedugnėn. Visą kūną panardinančio žinojimo, jog n(eb)ėr kur pabėgt.
Pasiilgti netinkamų sprendimų, ašarėlėm nubarstytų sąskaitų ant stalo (tai buvę laikai, kai blakstienų nedažydavau) ir dantų įspaudų ties dilbiu.
Kone mėgavimasis praeities kančia, nes ana gi, matote, sutaurina.
O gal, noris tikėt, čia tik gerai užsimaskavęs džiaugsmas, kad išties jau viskas viskas viskas nebe taip.
– – –
Tortas buvo sumanytas svarbiai progai – savaitgaliui pas mą ir tė. Bet būtent tokiam tortui sukrito kelios šaunios sąlygos. Pavyzdžiui, paskambino Valio ir pasiūlė išmėginti visą krepšį jų gaminamų produktų. Labai labai pasidžiaugiau ir ėmiau mąstyt, ką čia pagaminus, kad visi tie jogurtai/varškės/kefyrai nedingtų tiesiog taip.
Žinojau, kad įprasto varškės pyrago sausaininiu ar trapiu padu nenoriu, nes:
– viena vertus, mano šeimoje yra žmogus, nemėgstantis cheesecake‘ų (taip taip, būna ir tokių!);
– kita vertus, prieš pat Kalėdas atradau Savo Tobulą grietinėlės sūrio tortą, ir su įvairiom variacijom nuo to laiko jį kepiau gerą saują kartų.
Šitam variantui atkritus, karštligiškai naršiau savo [slaptą] pinterest’o lentą (slaptą tik kol kas – kol ten šiukšlynėlis: vištos receptai šalia naminių Milky way, kartu su salotomis, duonų ir žaliavalgiškų saldumynų receptais). Atmečiau šokoladinius reikalus, prisiminiau kadaise gamintus poire d’Eve pyragaičius. Apžvelgiau spintelių turinį.
Taip po gabalaitį iš noriu-nenoriu susidėliojo toks tortas, kuris man visiškai puikuoliškas, visiškai maniškas – ne per saldus (nors ir karamelinis!), drėgnas, labai gaivus, švelniai kvepiantis lazdynų riešutais ir turintis tokio gilaus poskonio nuo karamelizuotų obuolių. Ir net su tekstūromis – nuo riešutų biskvitas vos biresnis, kremas pats tas tarp tvirto ir minkšto, obuolių kišenėlės tarsi sprogsta skoniu; ir, galų gale, riešutai, nugulę ant viršaus,- traš-kštkšt-ku.
Galbūt čia IKEA efektas; o gal ilgėlesnis laiko tarpas be tokių kepini; bet man jis atrodė besąs vienas skaniausių kada nors gamintų tortų.
Lazdyno riešutų tortas su karameliniu varškės pertepimu ir karamelizuotais obuoliais 16 cm tortas Biskvitams:
1/3 st. riešutų
2/3 st. miltų
½ arb. š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
½ st. cukraus
2 kiaušiniai
2 tryniai
¼ st. aliejaus
Biskvitams sulaistyti:
¼ st. obuolių sulčių
¼ st. vandens
Karameliniam varškės įdarui:
200 g vanilinio varškės kremo
100 g karamelizuoto saldinto sutirštinto pieno
žiupsnis druskos
1 arb. š. želatinos
200 g grietinėlės
Pirmiausia iškepkite biskvitus.
Orkaitę įkaitinkite iki 180oC. Kepimo popieriumi išklokite 16 cm skersmens kepimo formą.
Lazdyno riešutus pakepinkite sausoje keptuvėje, kol ims skleisti gardų aromatą, o odelės šiek tiek atšoks nuo riešutų ir taps tarsi popierinės. Leiskite riešutams šiek tiek pravėsti. Patrinkite juos tarp rankų, kad nubyrėtų odelės.
Riešutus suberkite į kavamalę arba elektrinį trintuvą ir malkite, kol masė taps panaši į miltus. Įmaišykite miltus, kepimo miltelius ir druską.
Kitame dubenyje plakite kiaušinius, trynius ir cukrų, kol masė taps labai šviesi ir puri (apie 5-7 minutes). Greitai įmaišykite miltų mišinį. Pyrago tešlą supilkite į kepimo formą ir kepkite, kol į vidurį iškeptas ir ištrauktas pagaliukas bus švarus. Jei pyrago viršus per greitai ruduoja, uždenkite jį folija.
Iškepusį biskvitą visiškai atvėsinkite.
Paruoškite karamelizuotus obuolius. Obuolius nulupkite, išimkite jų sėklalizdžius, obuolius supjaustykite skiltelėmis. Didelėje keptuvėje (jei keptuvę mažesnė, kepkite per kelis kartus – obuoliai turi sugulti vienu sluoksniu) ant didelės kaitros išlydykite sviestą ir sudėkite obuolius. Apibarstykite cukrumi ir išmaišykite. Pakepkite iš abiejų pusių po keletą minučių, kol obuoliai karamelizuosis. Neperkepkite, kad obuoliai nesuvirtų į košę.
Paruoškite kremą. Elektriniu plaktuvu plakite varškės kremą, karamelizuotą saldintą sutirštintą ir druską, kol masė taps visiškai lygi.
Želatiną suberkite į nedidelį karščiui atsparų indą ir išbrinkinkite 2-3 valg. š. grietinėlės. Kaitinkite indelį virš garų arba mikrobangėje (šiuo atveju kaitinkite trumpais 4-6 sekundžių intervalais, nuolat pamaišydami), kol želatina ištirps. Į ją po truputį dėkite varškės kremą ir vis išmaišykite – taip želatinos nesutrauks į gumulėlius.
Atskirame dubenyje išplakite grietinėlę iki standžių putų. Atsargiai įmaišykite ją į varškės masę.
Aštriu peiliu perpjaukite biskvitą į 3 lygias dalis. Vieną sluoksnį dėkite į 16 cm skersmens kepimo formą. Sulaistykite obuolių sulčių ir vandens mišiniu. Supilkite apie 1/3 kremo ir išdėliokite apie pusę karamelizuotų obuolių. Dėkite antrą biskvito sluoksnį, jį sulaistykite, užpilkite 1/3 kremo ir išdėliokite likusius obuolius. Galiausiai uždėkite viršutinį biskvito sluoksnį ir jį gausiai sulaistykite. Supilkite apie pusę likusio kremo ir išlyginkite. Likusį kremą uždenkite ir laikykite šaltai – juo puošite susigulėjusį tortą.
Tortą uždenkite ir laikykite šaltai pernakt.
Kitą dieną aštriu peiliu atskirkite tortą nuo kepimo formos. Nuimkite kepimo formą, puoškite tortą likusiu kremu, riešutais, trupiniais ar kitaip – kaip tik sugalvosite!
Wauč, pavasaris, ir šiandien man truputį sprogo smegenys. Apie penktą, užsispoksojusi į visiškai vaiskų dangų ir švieeeeesią automobilių stovėjimo aikštelę, tryniau akis: jau po valandos namo? Atrodo, kad kokios trys. Dar sykį žvilgterėjau į dešinį apatinį monitoriaus kampą. Tikrai, penkios. Neįtikima – net savo baltai pilkon virtuvėn grįžau dar šviesiai (ir be kepurės). Ant palangės jau beveik pražydo narcizai, norisi vasarinių suknelių ir lėkti su medžiaga virš laukų. Arba braidžioti po upes irgi ežerus. O gal tos suknelės dar palauks – reikia šortų ir languotų marškinių. Šiandien geriau jausis su mano šviežiai patrumpintu pixiu.
Tarp ausų įtempta vielutė sunkiai tokius pokyčius išnešė, ir visą vakarą šiek tiek plavinėjau, lyg truputį iš kito filmo būčiau nužengusi.
O dar tie nugirdantys kvapai. Rytais vakarais. Su kiekvienu įkvėpimu, atrodo, atsidarinėja stalčiai ir stalčiukai – panašiai taip, kaip uodžiant šviežiai maltas kavos pupeles, iš kažkur ataidi suvokimas, kad čia – pomidorų pokvapis. Taip ir dabar, mindama Žvejų gatve, tikrai jutau sūrų pajūrio orą ir smėly paliktas pėdas. Ties Mindaugo tilto sankryža – sunkų saldų kvapuką iš seniai pamirštų automobilių; net apsižvalgiau.
Ir sapnai šiąnakt bus va tokie va – sunkūs, minkšti, saldūs.
– – –
Šituos pyragaičius kepiau bendradarbiui-Excelio guru už nuolatinę moralinę pagalbą, kai net google’as man sakydavo na taip, šito negali padaryt, nes excelis yra ~nekažką~.
Na va ir dar viena priežastis, dėl kurios einu iš proto dėl savo darbo: dabar galiu kepti kepti kepti, ir visada galėsiu dalintis dalintis dalintis. O tai taip šaunu: ne tik todėl, kad sharing is caring; ne tik dėl to, kad grįžtamasis ryšys yra puiku ir nuostabu; ne tik dėl to milžiniško džiaugsmo, kad, kaip kadaise mieliausioji I. sakė, mano dalykai vis dar kažkam įdomūs!. Dar ir dėl to, jog, geriausiu atveju, nesmaguriauju savaitę tais pačiais pyragėliais; liūdnėlesniu – nelieku gulėti susisukusi ant sofukės su boržomio buteliu, skaudančiu pilvuku, šokoladu užpiltom akim ir paaugliškais spuogais išmėtyta kakta ir smakru (TMI?).
Kitaip tariant – vieni privalumai dirbti, ne kitaip (nagi, ateik ir tu!).
Reklaminė pertraukėlė baigėsi, tai dar šiek tiek apie pyragėlius. Jie gana panašus į prancūzišką šokoladinį tartą, kurį seniai seniai Rūdiškėse mokė kepti Thierry,- o tas (tartas, ne Thierry. Nors gal abu.) man labai patiko, nepaisant to, kad šokoladinius saldumynus daug smagiau gaminti nei kad skanu valgyti. Šiaip ganašiniai įdarai tartuose man kiek per sunkūs ir daug-ne, o štai šitas – su kiaušiniais, keptas – yra kažkoks šiek tiek magiškas: lyg ir kreminis, lyg ir minkštas, bet lengvesnis nei eilinis ganašas. Verta išbandyti nors sykį.
Triufeliniai sausainėkai/pyragaičiai 20 x 20 cm skarda
Pagrindui:
3/4 – 1 st. miltų
1/4 st. cukraus
1 arb. š. vanilinio cukraus
geras žiupsnis druskos
90 g sviesto
Įdarui:
100 g pieniško šokolado
100 g labai tamsaus šokolado (aš naudojau 72% kakavos)
1/3 st. pieno
60 g sviesto
2 kiaušiniai
2 arb. š. vanilinio cukraus
Orkaitę įkaitinkite iki 180oC temperatūros.
Pirmiausia paruoškite trapų pagrindą. 20×20 cm kepimo formą išklokite kepimo popieriumi. Palikite aukštesnius kraštus – taip bus paprasčiau iškelti paruoštus pyragėlius.
Miltus, cukrų, druską ir vanilinį cukrų sumaišykite. Sudėkite gabalėliais supjaustytą šaltą sviestą ir trinkite pirštais, kol masė taps panaši į trupinius. Juos suberkite į kepimo formą, tolygiai paskirstykite ir pirštais paspauskite, kad suformuotumėte gana lygų trupinių sluoksnį. Kepimo formą dėkite į orkaitę ir kepkite 15-20 minučių, kol pagrindas taps auksinės spalvos ar net šiek tiek paruduos. Iškepusį pagrindą atvėsinkite.
Orkaitės temperatūrą sumažinkite iki 160oC.
Paruoškite įdarą.
Prikaistuvyje sumaišykite gabalėliais sulaužytą abiejų rūšių šokoladą, pieną ir sviestą. Nuolat maišydami kaitinkite ant silpnos ugnies, kol šokoladas bus aptirpęs. Išjunkite kaitrą ir maišykite masę, kol šokoladas visiškai atvės.
Elektriniu plaktuvu plakite kiaušinius ir vanilinį cukrų, kol masė bus šviesi ir puri (apie 2 minutes). Supilkite tirpintą šokoladą ir toliau plakite, kol gausite vientisą masę.
Šokolado masę supilkite ant atvėsinto pagrindo ir išlyginkite. Kepkite 20-25 minutes: kepinio šonai turi būti šiek tiek pasipūtę ir kone sausi, o viduriukas dar šiek tiek judantis.
Leiskite kepiniui atvėsti, uždenkite maistine plėvele ir laikykite šaltai bent 12 valandų.
Pakelkite kepinį už kepimo popieriaus kraštų ir perkelkite ant pjaustymo lentelės. Į aukštą stiklinę įpilkite verdančio vandens ir pamerkite peilį. Jį nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Kepinį supjaustykite nedideliais gabalėliais ir nuimkite nuo kepimo popieriaus.
Pyragėlius uždenkite maistine plėvele ir laikykite šaltai. Prieš tiekdami 5 minutes palaikykite kambario temperatūroje. Pyragėlius suvalgyti (ar juos išdalinti mylimiausiems) reikėtų per keletą dienų.
Internetai sako, jog, pasak Coco Chanel, motera, katra nusirėžia plaukus, pasirengusi keisti ir gyvenimą.
Visada, paskelbusi naują įrašą, kitame skirtuke įsijungiu k5, kad užmesčiau akį, kaip visgi jis išsipiešė. Ir po praėjusio – to, kuris po kone pusmečio tylos buvęs – net nustėrau ir nupėdinau virtuvėn raminančios arbatos virtis. Niou, netinka taip.
Praeities polinkių šešėliai sakytų, kad reik palūkėti, kol bus labiau, kol bus tobuliau, kol idėja, koncepcija ir kitokie Labai-žodžiai, bet kad jau pavasaris, kad jau nauji namai ir nauji vėjai – tai pirmyn. Savaitgalį persirengė miela bičiulė Lina, o tada šeštadienį [kaip visad] smagiai pabaliavojom, ir pasiryžau: bet kaip bus geriau nei buvo. Be to, sako, kad, kai keiti vietą, įpročius keist daug lengviau.
Todėl šįsyk šešių mėnesių laukti nereikės. Dar krapštau archyvus, bet, kadangi savaitgalinio gaminimo mojo jau sugrįžo, įrašų bus. Dar mano šauniausias tėtis paskolino savo smagų fotoaparatą (bei štatyvą!); naujuos namuose turiu medinę palangę ir šviesią svetainę – ko daugiau benorėt?
Nes nerašyt neišeina. Ypač persikrausčius, kai mintys, vakariniai tarškėjimais neištaškomos, paskiau aidi ir aidi, ir aidi (ir net audio knygos jų nenutildo).
Labai laukiu, kol pasidalinsiu su tamstelėmis šokoladiniais skanėsiais ir besišypsančiais pyragais, kuriuos kepiau šiandien. Ir mintimis apie muzzziką – nors kadaise jau pasakojau apie tasrankom kojom ausim nosim varinėjajnčias alektros sroves, bet noriu pakalbėt dar, nes kas sezoną vis naujas gabalas tas sroves siunčia. Štai šiandien, pavyzdžiui, parduotuvėj, kuri arčiau namų, likau žaibu trenkta nuo šito (linksmumo dėlei dainuškes prie įrašų nuo šiol prisegsiu) – ir net nesupratau kodėl; bet mažai tetrūko, kad būčiau griebusi kokio pigaus lūpdažio ir pradėjusi puttinti mai wopeint on ir stompinti mai fyt hard on ve graund pieno produkto skyriuj tarp riebios grietinėlės ir glaistytų sūrelių. Mano vaizduotė laki, tad puikiai įsivaizduoju nustebusius apsauginius slaptoje būdelėje; ir šiaip – gyvenimą kaip filmą.
– – –
Kad ir kaip būtų – dar vienas “Debesyse” skelbtas.
Pirmą kartą kažką tokio ragavau pas I. Tai buvo seni seni ir gražūs gražūs laikai bute 23535 (beveik 90210) su netikėčiausiomis maisto ir gėrimų derinimo pamokomis, juokingiausiais juokais ir didžiausiomis dalybomis. Dabar užaugome, kartu vaikštome šiek tiek daugiau sužinoti apie kompleksiškesnius net už kompleksinį kintamąjį gėrimus. Kalbame apie nebematematinę kasdienybę, ilgalaikius ateities planus ir gal net rinkimus. Jei nežinotum, sakytum – suaugom.
Ir visus tuos trejus metus be gražių minčių apie I. (ir viską) nešiojaus dar ir šito pyrago prisiminimą – dailiai sudėliotus paskrudusius plonyčius lapelius, salsvą cinamono (arba visiškai-vaikystės-bandelių-“žievelių”) kvapą, karamelizuotą cukrų ant dugno. Traškius pakraščius, purų vidų, užliūliuojantį magišką valgymo procesą.
Labai labai rekomenduoju.
Mielinis lapelių pyragas su cinamonu ir apelsinais 1 pyragas (24 x 10 cm)
Tešlai:
3 st. miltų
60 g cukraus
7 g (1 pakelis) sausų mielių
Žiupsnis druskos
70 g sviesto
200 ml pieno
Įdarui:
50 g sviesto
1/2-2/3 st. cukraus
3 valg. š. cinamono
1 apelsino žievelė
Paruoškite tešlą. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, cukrų, mieles ir druską. Nedideliame prikaistuvyje kaitinkite pieną ir sviestą, kol šis ištirps. Leiskite skysčiui šiek tiek pravėsti (kol bus vos aukštesnės nei kūno temperatūros) ir supilkite į miltų mišinį ir gerai išmaišykite. Minkykite tešlą apie penkias minutes, kol taps glotni. Uždenkite ir palikite pakilti šiltoje vietoje, kol jos tūris padvigubės.
Įdarui sumaišykite cukrų, cinamoną ir tarkuotą apelsino žievelę. Nedideliame prikaistuvyje ištirpinkite sviestą ir jį šiek tiek pakaitinkite, kol kiek paruduos.
Kepimo formą ištepkite trupučiu tirpinto sviesto ir pabarstykite miltais arba išklokite kepimo popieriumi.
Keletą kartų kumščiu paspauskite tešlą, kad iš jos išeitų oro perteklius. Palikite ją dar 5 minutėms.
Ant švaraus lygaus miltais pabarstyto paviršiaus iškočiokite tešlą į maždaug 30 x 50 cm stačiakampį. Aptepkite jį tirpintu sviestu ir apibarstykite cukraus mišiniu. Šiek tiek paspauskite cukrų rankomis arba kočėlu, kad geriau priliptų prie tešlos.
Tešlą supjaustykite išilgai į 6 vienodo pločio juosteles. Sudėkite jas vieną ant kitos ir vėl supjaustykite į 6 lygius gabalėlius. Lapelius statmenai sudėkite į kepimo skardą. Uždenkite švariu audiniu ir palikite pakilti šiltoje vietoje apie pusvalandį.
Orkaitę įkaitinkite iki 180°C temperatūros. Į ją dėkite paruoštą kepimo formą. Po pusvalandžio patikrinkite, ar pyragas iškepė – peiliu šiek tiek praskleiskite pyrago viduryje esančius lapelius ir patikrinkite, ar tešla jau sausa. Jei pyragas kepa per greitai, jo viršų u-denkite folija.
Išimkite pyragą iš orkaitės ir leiskite jam šiek tiek pravėsti. Perkelkite ant grotelių ir ragaukite iškart arba leiskite jam iki galo atvėsti.
Beje, tešlą galite pasiruošti iš vakaro, o pyragą kepti gardiems savaitgalio pusryčiams. Tereiks po pirmojo kildinimo pakilusią tešlą palikti šaldytuve pernakt. Kitą rytą leiskite tešlai atšilti kambario temperatūroje apie pusvalandį, o tada ją kočiokite.
Esu įsimylėjusi – taip, kaip visad norėjau; ir visai kitaip nei kada nors anksčiau (įsi)mylėjau. Tas lengvas kirbėjimas krūtinėj, kai kas vakarą tos pačios šviesos dega tam pačiam lange. “Taip ir maniau”,- nelyg jas pažinočiau. Juokas juokais, bet kartais net gyvenimus joms kuriu (vienoms iš 2n-to namo – toms, kur vėliausiai miegot eina; ir iš 2m-to – kur anksti keliasi); nepatikėsit – aš net žinau, už ką jos kryžiuką dės sekmadienio rinkimuose. Ir ta neįtikėtina ramybė, plaunant indus; ir visiška vienovė su pasauliu, dedant juos iš džiovyklės į stalčius. Ir dešimtos valandos romantika – pasimatymas nešant šiukšles.
Tas gerumas nuo-iki. Pabusti patogiausioj pasauly lovoj (1.60 buvo nuostabus sprendimas), praskalauti prasikalusius saulėgrąžų daigus. Pirmas bene-puslitris kavos, ryto judesys ir šiek tiek apsnūdusios praeivės (ypač vasario 16-ąją) ar praminantieji ant Baltojo tilto – tiesą sakant, keletą jau ir iš skvarbaus žvilgsnio ar energingos eisenos pažinčiau. Ir meilė arterijose, meilė aortose, meilė skilveliuose nuo 9 iki 18, trumpiau tariant, vien meilę norėtum dainuoti (įtariu, kai aš kalbu apie darbą, iš šono atrodau kažkaip taip).
O kai už lango čirena, sparneliais plasnoja, tikrai atrodo, kad pavasaris šįmet atėjo anksti (netgi sakyčiau – užklupo netikėtai).
Sūrio pyragas su bruknėmis ir karamele
18 cm pyragas
Pagrindui:
80 g sausainių
40 g tirpinto sviesto
Įdarui:
180 g grietinėlės sūrio
150 g pertrintos varškės
150 g maskarponės
2 kiaušiniai
1 arb. š. vanilės esencijos
⅓ st. cukraus
140 g karamelizuoto saldinto sutirštinto pieno
⅔ st. šaldytų bruknių
Pyragui papuošti:
½ st. cukraus
200 ml grietinėlės
šaldytos bruknės
Orkaitę įkaitinkite iki 180°C temperatūros. 18 cm kepimo formą išimamu dugnu ištepkite aliejumi arba išklokite kepimo popieriumi.
Sumalkite sausainius ir sumaišykite su sviestu. Suberkite į kepimo formą ir gerai suslėkite. Apkepkite orkaitėje, kol paruošite įdarą.
Sumaišykite grietinėlės sūrį, varškę, maskarponę ir kiaušinius. Masę padalinkite pusiau: į vieną dalį įmaišykite vanilę ir cukrų, o į kitą – karamelizuotą saldintą sutirštintą pieną (tai būtų lengviausia padaryti rankiniu plaktuvu, kad karamelė vienodai pasiskirstytų). Į abi mases įberkite po 1/3 st. šaldytų bruknių.
Iš orkaitės išimkite apkeptą sausainių pagrindą ir supilkite pirmiausia karamelinę, o po to vanilinę sūrio pyrago masę. Kepkite 30-40 minučių, kol judės tik pyrago centras. Vėsinkite pravertoje orkaitėje.
Pyragui papuošti išvirkite karamelę: nedideliame prikaistuvyje nemaišydami kaitinkite cukrų, kol pakraščiai ims lydytis. Maišydami kaitinkite toliau, kol cukrus įgis tamsiai rudą atspalvį ir kvepės (jis gali net pradėti rūkti). Supilkite grietinėlę ir išmaišykite. Kaitinkite, kol nebeliks susikaramelizavusio cukraus gabalėlių. Galite pavirti ir šiek tiek ilgiau, kad karamelė taptų tirštesnė.
Smagiausias dalykas, kurį atsinešiau iš veg(etari)anizmo – ilgas sąrašas produktų, kurių veikiausiai būčiau paragavusi gerokai vėliau; jei apskritai būčiau. Dabar gi pilnos kišenės prisiminimų, kaip šeimyna prieš kokius aštuonerius metus iš Vokietijos vežė džiovintų avinžirnių, ir aš plojau katučių (nes falafeliai!); kaip rankos kvepėdavo prieskoniais, jais gausiai įtrynus sojos lakštinius troškiniui; kaip su M. iš Švedijos bandėm prasivežti veganišką paštetą rankiniam bagaže (beje, galų gale sėkmingai); kaip kitą M. vaišinau kruopom su uodegytėm mif’o valgykloj; kaip pirmą sykį hiper-parduotuvėje radau kieto tofu. Didelis didelis atradimo džiaugsmas.
Penktoj kepykloj apie savo valgymo įpročius turbūt tesu užsiminusi tik labai atsitiktiniais mažmožiais; o būta juk visokių įdomybių. Jau kurį laiką, vis prisimindama savo veg-dienas, pamąstau, kad visai smagu būtų kartkartėm pasigamint kažką veganiško. Na, įvairovės dėlei. Kol delsiau, merginos iš riešutų sviestų karalystės paskelbė apie tokį štai veganiško burgerio iššūkį; ir, atrodo, daugiau (draugiškų) spyrių man nė nereikėjo.
Daržovių ir kynvos burgeris 4 burgeriai
Paplotėliams:
1/4 st. kynvos
1/2 st. vandens
žiupsnis pankolio sėklų
1/2 burokėlio
1 didelė morka
1/2 svogūno
mėgstamų prieskonių; aš naudojau:
1/2 arb. š. prieskonių mišinio, skirto charčio
1/2 arb. š. prieskoninių žolelių mišinio
geras žiupsnis rūkytos aitriosios paprikos
1 valg. š. krakmolo
2 valg. š. smulkių avižų dribsnių
3/4 arb. š. druska (arba pagal skonį)
1/4 arb. š. pipirų
aliejus
Pirmiausia paruoškite paplotėlius. Kynvą pakepinkite sausoje keptuvėje, kol ims kvepėti riešutais. Supilkite vandenį ir pankolio sėklas. Uždengę virkite ant silpnos ugnies apie 5-7 minutes. Palikite uždengtame puode, kad išbrinktų.
Iš daržovių išspauskite sultis. Jas išgerkite (jei sultys burokėlių – leiskite pastovėti) ir pamatuokite 1 st. išspaudų.
Svogūną smulkiai sukapokite ir pakepinkite aliejuje. Kai jis ims minkštėti, suberkite prieskonius ir pakepinkite dar keletą minučių.
Visas daržoves ir kynvą suberkite į didelį dubenį. Suberkite krakmolą ir iki smulkių miltų sumaltus avižų dribsnius (malkite kavamale arba virtuvės kombainu). Įberkite druskos ir pipirų. Gerai išmaišykite. Pamėginkite suformuoti maltinuką – jei masė pernelyg biri, įberkite dar šiek tiek krakmolo ar avižų miltų. Paskanaukite, ar netrūksta druskos/prieskonių.
Kepkite iš abiejų pusių gerai įkaitintame aliejuje maždaug po 5 minutes.
Užmaišykite padažą – paprasčiausiai sumaišykite visus ingredientus. Jei masė per tiršta, šiek tiek praskieskite ją vandeniu.
Iškepkite paprikas: jas nė nepjaustytas pašaukite į orkaitę ir kepkite, kol suminkštės. Išimkite iš orkaitės ir nulupkite žievelę.
Surinkite burgerius: Sausoje keptuvėje arba orkaitėje paskrudinkite bandelę. Ant viršaus dėkite gražgarstės, tada paplotėlį. Patepkite padažu, uždėkite gabalėlį kepintos paprikos, riekelę pomidoro, kelis svogūno žiedus. Užvožkite antra bandelės puse ir valgykite, kol karštas!
Kepykla Nr. 5 
